Kaip padėti vaikui įveikti pyktį?

 Puikus būdas, išbandytas ir puikiai veikiantis :)

Vaikas su pykčiu panašiai kaip vaikas su kelnėmis, „nuimi“ pyktį / kelnes, išneši, išmeti į konteinerį, ir lieka gražus, švarus vaikas.

Idėja, kad yra žmogus, yra pyktis ir jie kartais susitinka mums labai patiko skaitant Eckhart Tolle knygas ir teorijas. Jis teigia, kad nepaisant to, jog žmogus kartais būna piktas, pyktis nėra žmogus, jis yra atskiras ir lengvai „nuimamas“ panašiai kaip kelnės.

Kai esi suaugęs ir esi piktas, tiesą sakant, tą pykti taip vat šast ir nusiimti yra ganėtinai sunku, bet jei supykęs bent kelioms akimirkoms pagalvoji, kad „pyktis tai ne aš, tuoj jį nuimsiu“ ir pradedi kalvoti kaip čia dabar jį „nusiėmus“ kažkaip nusišypsai ir tikrai tampa mažiau pikta.

O su vaikais viskas visai paprasta. Technika veikia nuo pačių mažiausių, kurie nors kiek supranta, kad yra pikti iki neriboto amžiaus.

Kaip tai atrodo ir kaip veikia?

Vaikas supyko. Nesvarbu dėl ko, kur ir ką daro supykęs. Konstatuojame pykčio faktą ir aiškiai vaikui pasakome, kad:
– Pas tave įlindo Piktukas! Pas mano gerą, linksmą, draugišką, šaunuolį, šitokį gražų, švarutėlį, pasipuošusį, visą kvepiantį vaiką įlindo Piktukas! Nieko nuostabaus, kad pas tokį vaiką įlindo, jei aš būčiau Piktukas niekur kitur tik pas tokį vaiką ir lįsčiau ir sau būčiau!
Kaip Jūs manote ką vaikas daro? Ogi klauso net išsižiojęs Ir kol vaikas dar nespėjo susičiaupti tėvai, vienas, o geriausia net jei abu tėvai ima to Piktuko ieškoti kur jis pas vaiką įlindo. Ieško ir garsiai pasakoja kur ir ko ieško:
– Tuoj mes apžiūrėsim kur jis galėjo įlįsti. Pakelk rankas, gal į pažastis, gal už kakliuko, gal už megztinio, gal į batus, kepurę… Gal delniukuose suspaudęs laikai? Greit parodyk! (ištiesia delnus rodo) Gal ausyse? Išsižiok, gal į burnytę įlindo? Gal į dupcę įlindo? (čia jau būna labai jiems linksma ). Ieškote ir kalbate: „Nea, čia nėra. Ghmm…kur gi galėtų būti?“ Tol kol surandate.

Esmė tinkamai ir kruopščiai vaiką apieškoti ir Piktuką surasti, o suradus jį išimti-ištraukti. Pvz.:
– Jei radote burnoje pasislėpusį ir jau lendantį į pilvą, gali vienas tėvas laikyti galvą, kad nejudėtų, vaikas išsižioja, o kitas tėvas kaip kokią virvę per virvės traukimo varžybas traukia Piktuką iš burnos. Traukia ir pasakoja koks ilgas, storas, stipriai laiko, sako, kad uoj uoj kaip Piktukas priešinasi, nenori išlįsti iš tokio gero vaiko, uoj kaip spardosi, priešinasi.
– Jei Piktukas pažasty, gal jis rankomis apsikabinęs vaiką ir negali atplėšti, reikia kažkaip jo rankas atkabinti.
– O gal rasite mažutėlį Piktukėlį į ausį įlindusį. Išimsite, sau ant delno padėsite ir parodysite vaikui, kad va žiūrėk koks mažutis Piktukėlis, visai nepavojingas.

Piktukas rastas. Iš vaiko ištrauktas Pagal identifikuotą jo dydį ir pavojingumo laipsnį atitinkamai jį laikome. Jei didelis tai ir laikom kaip didelį į glėbį paėmę, jei mažas – kaip mažutėlį (gal stipriai sugniaušim delnuose, kad nepabėgtų ir pasakosim vaikui, kad uoj kaip spardosi, bando ištrūkti). Dabar reikia Piktuką kažkur padėti, kad jis gero vaiko nebepultų šitoks begėdis. Galima paties vaiko paklausti kur jį dėti, o galima ir pasiūlyti. Mūsų išbandytos Piktuko neutralizavimo vietos:
– Išnešti žiemą ir išmesti per balkoną, kad sušaltų.
– Nuleisti į tualetą ar kriauklę.
– Išmesti į šiukšlinę.
– Lauke nunešti už namo kampo, jį padėti ir greit bėgti kol nepamatė į kurią pusę geras vaikas nubėgo.
– Lauke išnešti į šiukšlių konteinerį.
– Parduotuvėje įdėti Piktuką į prekių vežimėlį, žinoma, stipriai laikyti, kad neišliptų ir uždaryti pvz. koldūnų šaldiklyje arba alaus šaldytuve (kad pasigertų, „durnas“ dainas dainuotų ir galiausiai užmigtų).
– Išmesti pro važiuojančio automobilio langą.
– Jei negražiai kalba vaikas ir radome pilną burną mažutėlių Piktukų, kad net negali jų išrinkti. Juos reikia į kriauklę išspjaudyti ir burną suaugusiųjų dantų skalavimo skysčiu išskalauti – dezinfekuoti. Jei radome lauke reikia ant žemės išspajudyti ir kojomis sumindyti. Kai išspaudo apžiūrime ar tikrai nieko neliko, pirmą kartą apžiūrėdami dar randame kokį mažą begėdį po liežuviu pasislėpusį, kurį taip apt reikia išspjauti. Žinoma po tokios procedūros galima dėti saldainį į burną ir burnoje apgyvendinti Linksmuką
– Jei jau vakaras ir ruošiatės eiti praustis, Piktukus mažutėlius, į visą kūnelį įsikibusius, dera kruopščiai nuplauti duše, numuiluoti ir kempine nutrinti, o drabužius išpurtyti balkone ir nedelsiant kišti į skalbimo mašiną.

Žodžiu fantazuojame pagal situaciją ir savo pačių „aktorinį“ nusiteikimą.

Pirmą kartą taip „prigautam“ vaikui tik burna prasižioja, akys išsiplečia ir vos susigaudo kas vyksta. Kitais kartais vaikas jau ir pats įsijungia į „žaidimą“ ieško Piktuko, sako kur dar jis gali būtų, kur paieškoti, surastą pats laiko, su juo (nematomu) kaunasi, neša neutralizuoti ir t.t. Jei būna labai labai labai piktas, reikia tėvams didumą Piktuko vieniems rasti ir neutralizuoti, o kai didžiąją dalį tėvai neutralizuoja ir vaikas jau turi jėgų, nebėra taip labai visiškai užpultas ir pats įsijungia į likusio Piktuko sudorojimą. Jei turite labai piktą situaciją, guldykite vaiką ant žemės ir kaip kokias malkas nuo vaiko nuiminėkite ir šalia ant grindų į krūvą kraukite Piktukus vis paklausdami ar jau gali vaikas rankas pajudinti ar dar jį labai spaudžia, gal jau gali atsistoti ir pats nuo savęs tuos pabaisas nurinkinėti. Būkite kantrūs. Kai pasieksite, kad vaikas pats įsijungė į Piktuko neutralizavimo procesą, žinokite, kad Jums pavyko, padėtis stabilizuota

Ir kai mus pačius, tėvus, suima pyktis nori, nenori tyliai mintyse prisimeni kaip vaiką iš Piktukų vaduoji, nusišypsai ir tikrai nors kiek mažiau pikta tampa. Jei prisimenate buvo seniai toks serialas Eli Makbyl, ji mintyse vis su kokiais demonais kovodavo, juos nuspardydavo, mušdavo arba pagal linksmą muziką šokdavo. Panašiai ir būna

Išradingų ir linksmų Jums kovų su Piktukais!

Iš Jie Vaikai :)

" Nutela "

1-1 / 2 puodeliai lazdyno

3/4 puodelio miltinio cukraus (ryžių)

1/4 puodelio kakavos miltelių (pvz pupmedžio)

3 šaukštai augalinio aliejaus

1 šaukštas migdolų aliejus

2 šaukštai paprasto migdolų pieno

1-1 / 2 šaukšteliai grynos vanilės ekstrakto

smulkinti kombainu ar blenderiu iki vientisos masės riešutus ir tada sudėti likusius ingridientus, toliau smulkinti iki vientisos masės.

Avokadas

Būna vaikučiai nemėgsta avokado, o juk juose daug reikalingų medžiagų, tad receptukas :)
Šokoladinis kremas:
1 didelio, gerai sunokusio avokado;
1 banano;
2-3 šaukštų raw kakavos;
Pagal skonį mėgiamo saldiklio
2 šaukštai lydyto raw kokosų aliejaus arba 1 šaukštas kakavos sviesto.
Viska sublenderiuojam, tada idedame kakavos ir skanaus :)

Avokadas

Tai idealus maistas , nevalgantiems gyvulinės kilmės riebalų. Minkštime yra 1,5-2,1% gerai įsisavinamų baltymų, mineralinių medžiagų, ypač vario. Jis būtinas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, vitaminų C, E, D, K, B1, B2, B6, biotino, karotino.
Pablogėjus virškinimui ar patyrus stresą, patariama valgyti daug avokadų . Tai taip pat puikus trumposios atminties funkcionavimo energijos šaltinis bei vaisius, kuriame daug augalinių baltymų, todėl dažnai rekomenduojamas žindančioms motinoms.

Riešutų sviestas

Puikiai tinka užkandžiui ar pusryčiams

Pasirinkti riešutai (aš dažniausiai darau iš žemės riešutų)
Sėklos (sezamai, saulegrąžos, chia..aš renkuosi sezamus)
Saldiklis ( medus, sirupas, ar tiesiog razinos)
Nerafinuotas, šalto spaudimo aliejaus šaukštelis (renkuosi riešutų)

Pakepintus (180 laipsnių apie 15 min) Riešutus blenderiuoti iki tol kol gausis vientisa masė ir išsiskirs aliejus iš savęs, tada sudėti likusius ingridientus ir toliau smulkinti. Kas nori dar galima idėti kakavos. Puikiai tinka šventėm, gimtadieniams, ant duoniukų, ryžiukų.
Žinoma yra vaikučių, kurie alergiški riešutams, tada galima rinktis pvz saulėgrąžų sviestą ar tiesiog sezamų

Moliūgų sriubytės

Moliūgų sriubytės

1.900g moliūgo
3 šaukštai alyvuogių aliejaus
2 svogūnai, kapotas
2 salierų lazdelės, kapotų
1 su puse litr vandens
daržovių sultinio kubelis
petražolių kapotų ( galima kitas rinktis žoleles)
čiobrelių, šalavijų, baziliko, rozmarino, pipirų.
Sojos grietinėlės

Svogūnus ir salierus truputuka apkepti. Viską troškinti puode ir sublenderiuoti, paskaninti galima sojų grietinėle ar įprasta grietine

2.Paprastutė moliūgų sriubytė mažiesiems : Moliūgas, morka, svogūno truputuka ir pasirinktos žolelės, galima pačiam gale ir pasirinkto pienuko įpilti - sublenderiuoti išvirus.

3. Moliūgas
1 šaukštas sezamų aliejaus
daržovių sultinio
morka
bulvės
druska
žolelės
pienas (sojų, ryžių..)
karis
vanduo
Troškinti, sublenderiuoti, pačiam gale įpilti pieno, išmaišyti ir skanaus

Apie moliūgą:
92 proc. moliūgo sudaro vanduo, vaisiaus minkštimas turi cukraus, kalio, kalcio, magnio ir geležies druskų,cinko, vitaminų K, C, B1, B2,B6, PP ir provitamino A, beta karotino.

Poveikį virškinimo sistemai turi moliūgų sultys, kurios yra mažai kaloringos, bet gerai pasotina - šia savybe naudojamasi dietologijoje. Tačiau jose taip pat daug karotino, taigi jų vartojimą lygiai taip pat reikia riboti.

Tačiau svarbiausias moliūgų sulčių poveikis - kova su parazitais, jos naudojamos gydymo procese. Be to, trečdalis stiklinės moliūgų sulčių, geriamų rytais pirmosiomis nėštumo savaitėmis, padeda kovoti su toksikoze.

Brokoliai

Yra tikrai vaikučių kurie nemėgsta brokolių, tad keletas receptukų. O galbūt susidomės :)

Kreminė brokolių ir žiedinių kopūstų sriuba
(4 porcijos)

Reikės:
*nedidelio brokolio;
*nedidelio žiedinio kopūsto;
*4 bulvių;
*poro baltosios dalies;
*2 nubrauktų šaukštų miltų;
*2 šaukštų aliejaus;
*4 šaukštų sviesto ar nerafinuoto aliejaus šaukštas;
*litro sultinio;
*migdolų plokštelių(nebūtina). Viską sublenderiuoti

 
Bulvių košė
Bulvės;
cukinija,
brokoliai;
pasirinktas pienukas, viską sublenderiuoti

 
Kokteilis
1/3 st. gabalėliais pjaustyto brokolio arba 1/2 st. žalių lapinių daržovių (mangoldų, lapinių kopūstų, dilgėlių ir pan.)
1 vidutinio dydžio bananas
1 obuolys 5-6 mandarinai arba 2 apelsinai (apelsinų gali būti šviežiai išspaustos sultys). taip pat kartais dėl žalios spalvos atsisako ragauti, galima įdėti raw kakavos

Apie brokolį: Šią daržovę virti 3-5 min, kitu atveju išnyksta visa jo nauda.Išsirinkti gerus brokolius padės regėjimas, lytėjimas ir uoslė. Brokolių žiedynai turi būti kieti ir tvirti, skaisčiai žalios, kartais net šiek tiek violetinės spalvos. Jei žiedeliai prasiskleidę ir bent kiek pageltę, - vadinasi, brokoliai pernokę. Ši daržovė turi kvepėti kaip kopūstas.
Brokoliuose yra C vitamino dienos norma, 50 proc. A vitamino, folinė rūgštis, nikotino rūgštis, riboflavimas, tiaminas ir B6 vitaminas. Be vitaminų, brokolį sudaro ir daugybę mikroelementų, gyvybiškai svarbių mūsų organizmui: selenas, geležis, kalcis, varis, cinkas, natris, fosforas ir magnis.

Žolelės

Visur ir visada dedu žoleles, tad truputuka plačiau apie tai :)

*Morkų lapai - Morkų lapai turtingi vitaminais ir mineralais.
Morkų lapai ne mažiau naudingi negu burokėlių lapai. Juos galima dėti į sriubas, salotas, marinuojant daržoves ir netgi gerti jų arbatą.
Psoriazė, dermatitas, alerginis išbėrimas- neblogai padeda kompresėliai iš morkų lapų nuoviro.
Arbata iš džiovintų morkų lapų: ji gerina regėjimą, valo kraują, naudinga yra nusilpus jėgoms ir peršalus. Saujelę džiovintų morkų lapų dėkite į arbatinuką užpilkite stipriai verdančiu vandeniu ir leiskite prisitraukti 30 min. Patariama gerti be jokių priedų.
Morkų lapai paruošimui žiemai imami birželio- liepos mėnesiais- tuo laiku jie turi daugiau naudingų mikroelementų. Nuplaunama ir apsausinama rankšluosčiu. Tiktai tada reikia juos susmulkinti padėti džiovinimui pavėsyje. Kada bus visai sausi, galima sudėti į stiklinius indus, uždaryti sandariais dangteliais. Laikysis džiovinti morkų lapai apie metus išlaikydami visas savo vaistines savybes.

*Salierų lapai - Salieruose gausu K, Na, Ca, P, Fe ir kitų mineralinių medžiagų, vitamino E, šiek tiek vitamino C, karotino, PP ir B grupės vitaminų.

*Krapai - • Krapų sėklos palengvina virškinimą,
• Užkerta kelią susidaryti žarnyne dujoms,
• Reguliuoja žarnyno veiklą,
• Mažina kraujo spaudimą,
• Padeda, gydyti vaikus nuo naktinio šlapimo nelaikymo,
• Kūdikiams duodama silpna krapų arbata, jei juos kamuoja pilvo skausmai,
• Krapuose yra daug antioksidantų,
• Tinka sergant stenokardija,
• Širdies veiklos nepakankamumu.

*Dilgėlė - Dilgėlės – polivitaminų sandėlis, savo vertingosiomis savybėmis lenkiančiomis netgi tokius autoritetus, kaip špinatai ir morkos.
Aštriuose jų lapeliuose pilna vitamino C, E, P, K1, B2, karotino, mūsų organizme virstančio vitaminu A, gausu mineralinių medžiagų – geležies, kalcio, kalio, natrio, magnio bei raugų, chlorofilo, sacharidų. Žaliose dilgėlėse esama angliavandenių ir baltymų (pastarųjų tiek, kiek ir žirniuose, pupelėse, pupose). Kaloringumu jos prilygsta bulvėms. Alkanais karo ir pokario metais dilgėlės kartu su rūgštynėmis ir balandomis daugeliui žmonių būdavo vos ne pagrindiniu maistu. Dilgėlės turi kraują stiprinančių savybių: didina eritrocitų ir hemoglobino kiekį kraujyje, plečia kraujagysles, jomis gydomasi sergant mažakraujyste .

*Špinatai - gausu mineralinių medžiagų, ypač geležies, kalio, fosforo, natrio, kalcio,mangano,cinko, jodo ir vitaminų C, B1, B2,B6, A PP . Baltymų, angliavandenių, riebalų.Labai tinka mažakraujystės profilaktikai ir gydymui.

*Petražolės - Petražolės turi eterinio aliejaus, daugiausia apiolio, vitamino C, provitamino A, vitamino E, B1, B2, PP, riebalų, flavonoidų, cukraus. Jose yra mineralinių druskų: geležies, fosforo, kalio, kalcio, mangano, nikelio, fluoro.
Petražolės puikiai valo organizmą, ypač sergant inkstų ligomis, neleidžia kauptis skysčiams.

*Mėta - Mėtos mažina skrandžio skausmus, gerina virškinimą, didina apetitą, mažina skrandžio sulčių rūgštingumą, stabdo mikrobų plitimą, lengvina atsikosėjimą, ramina, šalina stresą, šalina galvos skausmus.

Čiobreliai tinka ne tik arbatoms bet ir maistui.

Plovas

Ryžius pamerkiame iš vakaro (pilno grūdo), pietums verdame (žymiai trumpiau verda). Gilioje keptuvėje ar puode troškiname (ant šlakelio aliejaus) - svogūnus, tarkuotas morkas, paprikos truputuką, cukinija (pabaigoje), galima moliūgą, įvairiausių žolelių, česnako, užpilti stiklinę vandens arba pasirinkto augalinio pieno, druskytė, sojų grietinė ar gyvulinės kilmės. Visą padažą supilti ant išvirtų ryžių ir gerai išmaišyti. Skanaus:)

Augalinis pienas

Sezamų sėklų pienas

Sezamų sėklose, ypač nelukštentose, daug B grupės vitaminų, vitamino E, kalcio, kalio, fosforo, magnio, cinko, geležies ir seleno. 1,5 puodelio sausų sezamų susmulkinkite virtuviniu kombainu. Maišydami pamažu supilkite apie 600 ml vandens, kol gėrimas pasidarys tolygios konsistencijos. Nukoškite ir pasaldinkite. Šį pieną naudokite vietoje pieno ruošdami valgius arba tiesiog kaip gėrimą. Į sezamų sėklų pieną galima įmaišyti uogų ar bananą. Tirščius, likusius nukošus pieną, galima sunaudoti kitiems patiekalams gaminti. Šaldytuve laikomas sezamų pienas ilgai negenda. Nors nelukštentų sėklų maistinė vertė didesnė, jo skonis kartokas, todėl pieną geriausia ruošti iš pusės kiekio lukštentų ir pusės nelukštentų sėklų, arba pusės nelukštentų sezamų ir pusės saulėgrąžų sėklų.

Migdolų pienas

Migdolai yra lengviau virškinami nei kiti riešutai. Jie – svarbus vitamino E šaltinis, turi B2, kalcio, geležies ir seleno. Šis pienas yra saldaus riešutų skonio, tinkamas gerti vieną ar naudoti kaip priedą kitiems patiekalams ruošti. Migdolų pieną ruoškite taip pat kaip pieną iš sezamų sėklų. Jei norite, kad pienas būtų šviesus, prieš maldami migdolus akimirkai juo panardinkite į verdantį vandenį, paskui perliekite šaltu vandeniu ir nutrinkite lukštą. Jei norite paruošti migdolų grietinėlės 1,5 puodelio nuplikytų, išlukštentų migdolų sumalkite, pilkite 200 ml vandens ir toliau maišykite, kol grietinėlė pasidarys tolygios konsistencijos. Grietinėlę galite paruošti iš kitų riešutų ar sėklų.
Žemės riešutų pienas

Žemės riešutuose gausu monesočiųjų riebalų, kurie mažina žalingojo cholesterolio kiekį kraujyje. Jie taip pat turi tiamino, niacino, vitamino E, folio rūgšties, kalio, magnio, vario ir cinko. 100 g. žemės riešutų užmerkite vandeniu ir palikite mirkti per naktį. Susmulkinkite maišikliu, sukratykite į puodą su 1 l vandens, užvirinkite ir virkite 5 min. Palikite 15 min. Perkoškite.
Lazdyno riešutų pienas

Lazdyno riešutai turi daug vitamino E, ląstelienos, vario, geležies, cinko ir kalio. Šių riešutų pieną ruoškite taip pat kaip žemės riešutų pieną. Taip pat ruošiami pieno gėrimai iš pistacijų, kaštainių, graikinių, makadamijos, anakardžių ir kitų riešutų ar jų mišinio.
Saulėgrąžų pienas

Saulėgrąžose gausu seleno, vario, ląstelienos, geležies, cinko, folio rūgšties, vitamino E ir B6. 30 g šių sėklų aprūpina organizmą daugiau nei 100 proc. rekomenduojamos E vitamino paros dozės. Į virtuvės kombainą sudėkite stiklinę gliaudytų saulėgrąžų ir įpilkite stiklinę vandens. Plakite tol, kol maišiklis susmulkins saulėgrąžas. Sudėkite cukrų, supilkite dar 3 stiklines vandens ir plakite apie minutę. Nemėgstantys tirščių, juos gali iškošti. Paskaninkite vanile ir medumi. Šis pienas vienas iš pigiausių ir greičiausiai pagaminamų augalinio pieno rūšių. Labai tinka su sausais pusryčiais, kakavai ruošti ar gerti vieną. Jis per keliolika minučių apkarsta, todėl pasidarius reikia suvartoti iš karto. Lygiai taip pat galima pasidaryti ir kokosų pieno, vietoje saulėgrąžų dedant kokoso drožlių.
Ryžių pienas

Ryžiai netuti gliuteino, todėl tinka jo netoleruojantiems žmonėms. Jie lengvai virškinami, turi krakmolingų angliavandenių ir šiek tiek B grupės vitaminų. Ruduosiuose ryžiuose žymiai daugiau naudingų medžiagų, tokių kaip selenas, vitaminas E, magnis, manganas.
Norėdami paruošti ryžių pieną išvirkite puodelį ryžių, užpilkite 4 puodeliais karšto vandens, sukratykite į virtuvės kombainą ir maišykite, kol masė taps lygi. Palikite 30 minučių ar ilgiau, tada nesuplakdami supilkite į indą, atsargiai, kad nuosėdos liktų ant dugno. Jei skubate iškoškite per tankų koštuvą. Paskaninkite vanile, cinamonu, medumi ar druska.
Avižų pienas

Avižose daug skaidulų, mažinančių cholesterolio kiekį, vitamino E, folio rūgšties, B grupės vitaminų, geležies, magnio, fosforo ir kitų mikroelementų. Šešis šaukštus maltų avižų sudėkite į termosą ir užpilkite 1 l karšto vandens. Palikite 3 valandoms, o po to nukoškite. Juo galite balinti arbatą, kavą arba gaminti kokteilius su uogomis. Pasaldinkite medumi, vanile ar susmulkintu bananu.
Miežių pienas

Miežiai yra puikus tirpios ląstelienos, vitamino B ir mineralų (cinko, magnio) šaltinis. 25 g miežių užmerkite vandeniu ir palikite mirkti per naktį. Išmirkusius perskalaukite, susmulkinkite virtuviniu kombainu ir sudėkite į puodą su 1 l vandens. Užvirinkite. Virkite 10 min. vis pamaišydami. Palikite 15 min uždengtame puode. Perkoškite. Taip pat ruošiamas pienas iš kviečių ir rugių.
Sorų pienas

Soros – tai proteinų šaltinis. Juose gausu A, B ir C vitaminų, daug mikroelementų: magnio, fosforo, silicio, vario, magnio, kalio, floro, cinko, geležies, silicio ir riboflavino.
100 g sorų užmerkite ir palikite 10 val. Nupilkite vandenį ir perskalaukite. Susmulkinkite virtuvės kombainu ir perkoškite. Gautą skystį praskieskite iki reikiamo skystumo ir pasaldinkite. Likučius galima sunaudoti blynų tešlai ar kitiems patiekalams ruošti. Sorų pienas greitai genda.
Sojos pienas

Sojos – nekaloringas ir lengvai virškinamas produktas, kuriame nėra cholesterolio. Sojų piene yra baltymų, riebalų, A, D ir E grupės vitaminų, kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Jis gerina smegenų veiklą, sumažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Maistinės skaidulos ir baltymai, esantys sojų piene, sumažina blogojo cholesterino ir trigliceridų lygį.
Parduotuvėse galima įsigyti sojų pieno miltelių, tačiau sojų pieno visiškai nesudėtinga pasigaminti namuose. 2 puodelius sojų pupelių užmerkite ir brinkykite 10 – 12 val. (ne ilgiau, nes gali surūgti). Vandenį nupilkite, pupeles perplaukite ir sumalkite. Pamažu supilkite vandenį, maišykite kruopščiai, kad tyrė būtų tolygi.
Užvirinkite 2 l vandens ir supikite sojų tyrę. Mediniu šaukštu maišykite, kad nepritrauktų, o kai vanduo užvirs ir pradės kilti putos, puodą nukelkite. Uždenkite ir palikite 5-10 min, po to pamaišykite ir vėl užvirkite. Sojų tyrę nukoškite ir nuspauskite. Pieną maišydami užvirkite ir kaitinkite ant silpnos ugnies apie 5 min. Sojų pienas beskonis, jį galite pagardinti vanile, cukrumi ar šokoladu, naudoti jį ruošiant kitus patiekalus arba skaninti druska, žolelėmis, garstyčiomis ir kitais priedais. Šaldytuve sojų pieną laikyti galima 4-5 dienas.
 

Patiekalai iš bulvių

Cepelinai : viskas kaip įprasta, tik be įdaro ( rutuliukai), padažiukas - patroškinti miško grybai arba pievagrybiai su svogūnu ir žolytėmis .

Įdarytos bulvės : išskopti vidų ir pripildyti pupelių kotletukų mase (receptukas yra jau pateiktas) pabarstyti baigiant kepti tofu . Kepti orkaitėke.

Orkaitėke kepti ketvirčiai : padalinti bulvytes į ketures dalis (galima žinoma ir smulkiau), užpilas - aliejus, garstyčių rutuliukai, žolytės, druska, truputuka vandenuko. Užpilti ant bulvių, gerai išmaišyti ir į orkaitę.

Užkepėlė : Bulvės, Špinatai , Aliejaus ,šaukštelis Sojų pieno , 2 stiklinės Česnakas, 1 žiupsnelis Raudonėliai (Oreganas) , 1 žiupsnelis Druska.Skardelę patepkite aliejumi. Bulves nuskuskite ir supjaustykite plonais griežinėliais. Jais išklokite skardelės dugną. Špinatus nuplikykite verdančiu vandeniu, tada paskleiskite ant bulvių. Ant viršaus išdėliokite likusias bulves, pabarstykite prieskoniais. Jei norite užbarstykite sūrio ar tofu. Viską užpilkite paruoštu padažu ( sojų pienu, česnaku, prieskoniais pavirtais porą minučių ant silpnos ugnies). Tada kepkite orkaitėje apie 30 -40 minutes 180 °C temperatūroje.

Grikių kotletukai

Stiklinė išvirtų grikių, sutrinti su blenderiu, sutarkuoti svogūną burokine tarka, česnako pora skiltelių, sutarkuota 1virta morka, prieskoniai ir 2šaukštus miltų.Kepti keptuvėje arba orkaitėje:)

Meilė

"Įsivaizduokite save mažu 5-6 metų vaiku. Pažvelkite tam vaikui giliai į akis. Pasistenkite pamatyti gilų liūdesį ir suprasti, kad šis liūdesys dėl meilės jums. Ištieskite rankas ir apkabinkite tą mažylį, priglauskite jį prie krūtinės. Pasakykite jam, kaip stipriai jį mylite. Pasakykite, kad jūs žavitės jo protu, o jeigu jis daro klaidų, tai juk nieko tokio, visi jas daro. Pažadėkite jam, kad visada ateisite jam į pagalbą, jeigu to reikės. Dabar tegu vaikas pasidaro labai mažas, žirnio didumo. Padėkite jį sau į širdį, tegu jis ten apsigyvena. Kai žvelgsite žemyn, jūs matysite jo mažytį veidelį ir galėsite atiduoti jam visą savo, jam tokią svarbią, meilę.
Dabar įsivaizduokite savo motiną, kai jai buvo 4-5 metai, išsigandusią ir trokštančią meilės. Ištieskite jai savo rankas ir pasakykite, kaip jūs ją mylite. Pasakykite jai, kad ji gali jumis pasikliauti, nežiūrint į nieką. Kai ji nusiramins ir pasijus saugi, padėkite ją į savo širdį.
Padarykite tą patį su savo tėvu ir raskite jam vietelę šalia savęs ir motinos. Mylėkite juos visus, nes nėra nieko šventesnio už meilę mažiems vaikams. Pajuskite šilumą, sklindančią per jūsų kūną, švelnumą. Tegu šie jausmai pradeda keisti jūsų gyvenimą…"

Situacijų piešimas

Išbandytas šis metodas jau ne kartą (prieš metus), tikrai puikiai veikia Ačiū už priminimą, eisim piešti Beje su nuotraukomis nebandžiau, visai idomu

// Vaikas paklausė. Tėvai atsakė neigiamai ir viskas, klausimas uždarytas, jokių zyzimų, derybų, pakartotinių prašymų, pykčių, po to sekančių neklausymų ir t.t.

Kaip Jums toks scenarijus? Beveik kaip iš fantastinio filmo? Beieškodami „ko nors gero“ neseniai radome metodiką, kuri va taip fantastiškai veikia. Patys bandėme dar tik vieną kartą, mums suveikė, taigi dalinamės ir su Jumis.

Šią „techniką“ rekomenduojama taikyti ne tais atvejais, kai vaikas iš tikro gali protingai ir saikingai derėtis bei tartis, o tuomet, kai tėvų sprendimas yra galutinis ir neginčijamas, pvz.:
- tortą valgysim po to, kai pavalgysim maistą;
- dantis valysim ryte ir vakare;
- praustis einame 21 val., susitvarkom rūbus, susidedam ką reikės rytojui (drabužius, sporto krepšį), skaitome pasaką ir einam miegoti;
- prieš miegą plausim kojas, kurios basos bėgiojo po žvyrkelį ir daržą kaime;
- futbolą žaisime už namo, o ne namo priekyje kur susodintos gėlės ir sustatyti vazonai ir jau tikrai ne kambaryje;
- grįžę iš kiemo prieš važiuojant į svečius persirengsim, nes švarumas toks, kad į mašiną nelabai vaiką gali priimti;
- kompiuteriu žaisim tik savaitgalį 2 kartus po 1 valandą;
- pirma valgysim, tada ruošim namų darbus, paskui lėksim į kiemą ar žiūrėsim TV;
- CocaColos ir čipsų nepirksim kas kartą atėję į parduotuvę
- ...
- ...

Tokių neginčijamų taisyklių yra kiekvienuose namuose, gal tos taisyklės kiek skirtingos, turi mažesnes / didesnes ribas bet jų pas visus yra.

Kaip tai veikia?

Laukiam svečių. Ruošiam vakarienę. Ant stalo pūpso gardutėlis tortas. Nei gimtadienis, nei balius, tiesiog mieli draugai ateina ir labai džiaugsmingai vaišingai juos sutinkam. Vaikas prašo torto atpjauti ar vis taikosi pirštą į jį įkišti ir paragauti Jam jau pasakyta, kad „ne“, t.y. ne dabar. O jis vis tiek suka ratus, bando ir pirštą link torto tiesti ir derėtis. Tokiu atveju tėvai sako:
- Tu manęs jau klausei dėl torto?
- Taip. – Atsako vaikas.
- Aš tau atsakiau kada jį ragausim? – Toliau klausia tėvai.
- Taip.
Be išsiplėtimų, paaiškinimų. Klausimą formuluojam taip, kad vaikas į jį galėtų atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Šioje vietoje daliai vaikų situacija taps aiški ir jie nueis užsiimti kuo nors kitu. Bet dalis kalbą tęs, sakys „bet“, „o gal galima truputį“ ar kažką panašaus. Tėvai išlieka ramūs ir klausia toliau:
- Ar tu manai, kad priversi mane apsigalvoti vis prašydamas / zyzdamas?
- Ne. (Daliai vaikų čia klausimas užsidaro)
Jei sako:
- Taip.
Tėvai toliau tęsia maždaug taip:
- Tu ne zyzk, o taip manęs ir paklausk „Ar tu persigalvosi jei aš papildomai paprašysiu?“
Vaikas bus priverstas šito klausimo paklausti ir gaus atsakymą „Ne“. Net ir pats atkakliausias „standartinės raidos“ vaikas šioje vietoje pasiduoda. Na nebent turime „Linda, honey, just listen“ (https://www.youtube.com/watch?v=TP8RB7UZHKI) atvejį, kai belieka išsitraukti kamerą ir filmuoti

Jei vaikas diena iš dienos zirzia dėl to pačio dalyko, pvz.: prašo žaisti futbolą svetainėje arba namo priekyje kur gėlės ir vazonai, situaciją rekomenduojama nupiešti ir pakabinti matomoje arba konkrečioje įvykio vietoje. Kai vaikui vėl kils mintis, kad gal paprašius / pazyzus tėvai nusileis, siunčiame žiūrėti piešinio ir net nebediskutuojam. Sako, kad ši metodika (ypač situacijos nupiešimas) veikia net autizmu sergantiems vaikams.

Iš Vaiko psicholigija ir ugdymas :)

Būti pavyzdžiu vaikams

Kai vaikutis nenori gerti šviežiai spaustų sulčių, nepergyvenkite, tiesiog mėgaukitės Jūs tėveliai ir vieną dieną vaikutis tikrai prisijungs Tai galioja su visu maistu ir produktais(na ir jų pateikimo forma)

Kai vaikučiai nenori piešti, skaičiuoti, mokytis raidyčių, skaityti ir pan. parodykite pavyzdį, tiesiog piešti patiems, skaityti, rašyti patiems, net neįtraukiant vaiko, vieną dieną jis prisijungs( o galbūt iš kart) ir bus labai smagu drauge, be prievartos užsiimti .

Emocinė būklė, kai patys supykstate, liūdyte, džiaugiatės, mylite...ištarkite tai garsiai, apibūdinkite suprantamu būdu priežastis, sprendimus, tai padeda vaikučiui pažinti savas emocijas, jausmus ir tvarkytis su tuo savarankiškai Neslepiant to, o suvokiant visas savas emocijas bei jausmus. Esminis klausimas ir atsakymas į klausimą "KODĖL".

Interviu su aktore, režisiere, rašytoja Aurelija Čeredaite

Šįkart kviečiu jus susipažinti su žinoma kūrėja, menininke, kultūros veikėja Aurelija Čeredaite (Čeredėjevaite), užsukti į asmeninius užkulisius bei „paragauti“ truputį poezijos.

Pašnekovė save pristato trumpai ir paprastai – tiesiog kūrėja, ir tuo pačiu cituoja labai iškalbingą jos pristatymą, kurį pateikė vieno seminaro organizatorė Virginija: „Aurelija Čeredaitė (Čeredėjevaitė) – meno kūrėja, psichodramos asistentė, režisierė, rašytoja. Lektorė stažavosi Norvegijos lėlininkų centruose ir teatruose, dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautinėse teatro konferencijose, vedė teatro mokymus, laboratorijas, trenažus Lietuvoje, mokėsi tarptautiniuose seminaruose Ispanijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje. A. Čeredaitė Kultūros ministerijos apdovanota už geriausius edukacinius darbus vaikams ir paaugliams, Armėnijos festivalyje pelnė geriausios lėlininkės vardą, Kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą. A. Čeredaitė yra keleto knygų autorė, publikavo keliolika straipsnių šalies spaudoje.“

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis bei profesinis kelias?

Savarankiškas kūrybinis kelias prasidėjo dar studijų metais Valstybinėje Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos, kino ir teatro akademija), kai Visasąjunginiam Jahontovo studentų skaitovų konkursui paruošiau poetinę kompoziciją pagal A. Verbos eiles ir I. Zieduonio epifanijas. Buvau šio konkurso diplomantė 1978 m. Tais pačiais metais buvau apdovanota už geriausią metų debiutą V. Bačiulio režisuotame televizijos spektaklyje „Dvi saujos smulkių“.

Kokiose veiklos srityse esate save išbandžiusi ir vis dar veikiate?

Esu aktorė, dažniausiai lėlių spektaklių režisierė, pjesių ir pasakų autorė, kartais – scenografė, dažnai - idėjinė lėlių autorė arba dailininkė, gaminau lėles. 2007 m. kūriau dokumentinį filmą apie aklus vaikus „Saldainis“ (mano scenarijus ir kalbinau vaikus). 2014 m. dalyvavau tarptautiniame projekte „Mokomės su lėlėmis“, ir tuo pačiu metu nufilmavau filmą apie žmones, kurie mokosi gaminti lėles ir ruošia lėlių spektaklį. Kartais fotografuoju. Esu sukūrusi rūbų bei šokių vaikų spektakliams, su vaikais kuriu raganų rūbus iš popieriaus. Esu kūrybiškumo ugdymo seminarų lektorė, konsultuoju spektaklių su vaikais kūrėjus. Buvau vaikų kūrybinių stovyklų viršaitė, Švietimo ministerijos teatro ekspertė, teatro mokytoja. Kartais rašau poeziją ir ją deklamuoju. Taip pat tapau japonų sumi – e   technika.

Jūs pagrinde dirbote ir vis dar dirbate su lėlėmis. Kodėl būtent lėlės? Tikriausiai turėtume neabejoti, jog ir vaikystėje taip ypatingai jomis žavėjotės?

Kiek pamenu, vaikystėje turėjau vieną lėlę ir vieną meškiną. Kai sukako šešeri, gavau dovanų dar vieną lėlę. Su tais trimis žaislais kartu su drauge vėliau žaidėme mokyklą. Mūsų kursas buvo ruošiamas lėlių teatrui. O prieš 35 metus baigusi studijas gavau paskyrimą į teatrą „Lėlė“. Ten dirbau 13 metų.

Taigi, jūs veikiate labai plačiai. O kuri veikla Jums artimiausia, mieliausia?

Man viskas patinka. Pastaruoju metu ypač patinka filmuoti.

Kur dar norėtumėte save išbandyti?

Norėčiau dar sukurti animacinį filmą, pasimokyti dainavimo bei išmokti „šifruoti“ lietuviškus ornamentus. Jie mane žavi. Kai kuriuos esu „iššifravusi“, bet visus juos perskaityti man dar sunku.

Atrodo, esate aktyvus, veiklus, daugiapusiškas žmogus. Kas yra Jūsų įkvepėjai?

Gyvenimas, gamta, bendravimas su žmonėmis, dažnai vaikai.

Ką norite pasakyti savąja kūryba? Koks jūsų tikslas?

Noriu pasakyti, kad gyvenimas – vertybė. Tai sąmoningas darbas, nes matau labai daug depresyvių asmenų, net ir kuriančių vaikams. Savo kūryba vaikams siekiu įdiegti pozityvų požiūrį į gyvenimą, suformuoti gyvenimą teigiančią asmenybę, kuri didžiuojasi savo šalimi. Poezija - emocinio meno dievaitė, todėl jai svarbi meilės tema visomis formomis: meilė Tėvynei, gamtai, meilė žmogui, meilė vaikui ar savo žemei, meilė muzikai, šokiui, dainai.  Nežinau, ar mano poezija – vertybė, bet kartais matau plačias šypsenas, kai deklamuoju eiles vaikams.

Kaip gimsta Jūsų pasakos, pjesės, eilėraščiai, spektakliai?

Tai būna paslaptis man pačiai. Kartais iš gerumo, kurį patiriu iš kitų žmonių, kartais iš žemiško gyvenimo netobulumo ar konfliktinės situacijos, kuri tampa impulsu pradėti veikti, kartais iš draugystės su gamta, vaikais ar gyvūnais, o kartais tiesiog manęs paprašo.

Esate teatro „Žalia varna“ įkūrėja ir vadovė. Kas Jus paskatino įkurti šį teatrą?

Paskatino laimėjimas konkurse, kurį inicijavo Atviros Lietuvos fondas ir Kultūros ministerija (spektakliui vaikams ir jaunimui sukurti). Bet buvo ir kitų priežasčių. Lietuvoje negerbiamas žmogus, o dažnai menininkai būna šiek tiek kitokie, jautresni, todėl  jie dažnai stumdomi, iš jų tyčiojamasi, menkinami jų sugebėjimai. Jei menininkas neturi „užnugario“, jo talentas būna nereikalingas. Kartą mačiau, kaip aktorė gynė savo spektaklį nuo teatro valdžios, nes teatrui jis nebuvo reikalingas. Mane tai sukrėtė. Tarpusavio santykiai sueikvoja didžiąją dalį mūsų energijos. Norėjau koncentruotis tik kūrybiniam darbui be jokių užkulisinių istorijų. Kadangi mano didžioji patirtis vaikų bei lėlių teatre, tokį teatrą ir įkūriau.

Kodėl pasirinkote tokį teatro pavadinimą?

Turėjau žalią paukščio lėlę.  1990 m. ją man sukūrė televizijos pasirodymui. Ji nepanaši į varną, greičiau į vieną gražiausių Lietuvos paukščių – žalvarnį. Su šia lėle dalyvavau pirmajame Kauno lėlių festivalyje „Šypsos lėlės ir vaikai“. Mano etiudas vadinosi „Paukštis“. Šiame festivalyje pristačiau ir kūrybinę vaikų šešėlių teatro grupę su spektakliu „Pasakėlės“. Tai buvo bene pirmas mano bandymas ugdyti vaikų kūrybiškumą: vaikai patys piešė, darė šešėlines lėles ir vaidino.  Be to, 1999 m.  pasirinkta spektaklio tema pagal M. Rothenberg knygą „Vaikai smaragdo akimis“ apie autistus bei emocinių problemų turinčius vaikus buvo nauja Lietuvoje. Perėmiau M. Mažvydo bibliotekos lėlių teatro „Berniukas Žirniukas“ modelį, kai lėlė yra teatro simboliu. Tuo metu vanduo baigė sunaikinti mano vadovaujamo bibliotekos teatro patalpas. Tai buvo lyg tam tikro periodo pabaiga. Nors tas teatras buvo įvardinimas kaip mėgėjų, paskutiniuose spektakliuose ne tik dirbau pati, bet taip pat buvau pasikvietusi profesionalų aktorių Dainių Vengelį. Šio teatro senbuvė (dabar jau mirusi) Vida Narščiuvienė buvo talentinga lėlininkė, su ja dirbti buvo tikras malonumas. Vaikystėje ji nemažai garsino filmų, aktorinę patirtį įgavo dirbdama kino studijoje.

Ar galėtumėte pasakyti, jog pavadinimas „Žalia varna“ sufleruoja apie Jūsų asmenybę?

Na taip, aš nebijau pradėti naujų dalykų. Be to, priklauso nuo klausiančio žmogaus požiūrio. Žalvarnis – retas ir gražus paukštis. Klausydamas mano pavardės skambėjimo japonų antspaudų meistras padarė man antspaudą, kurį išversti galima „Protinga vyšnia“. Man šis aiškinimas priimtinesnis. Tiesa, iš tiesų daug dirbu su pradedančiaisiais. Pastebėjau, kad kartais pradedančiųjų darbai yra labai gražūs: išradingi, nuoširdesni, atviresni, emocionalesni.

Daug dirbate su vaikais. Kas šiame darbe jus labiausiai traukia, žavi?

Dirbu vaikams kaip aktorė  ir su vaikais kaip teatro vadovė. Ypač žavi vaikų smalsumas. Vaikai puikūs aktoriai, dažnai turi įgimtą kūrybiškumo dovaną. Juos nesunku nukreipti reikiama kryptimi: tereikia šiek tiek parodyti, kas yra smagu. Vyresniame amžiuje – paaugliams, labai svarbu asmenybės formavimo, vertybių diegimo pamokos. Gyvenimas nėra tobulas ir jiems tenka save pritaikyti šiam pasauliui. Kartais jie iš tiesų padaro „mažus stebuklus“, be to, jų tyrumas paveikia ir suaugusius.

Kokius sunkumus tenka patirti darbe su vaikais? 

Finansavimas – pirmoji problema. Iš tiesų tenka daug „kūrybiškai“ dirbti, kad pastatytum spektaklį su minimaliomis išlaidomis. Palyginkite spektaklių sąmatas vaikams ir suaugusiems. Skirtumas – 10 ar 20 kartų. Visi pastatymai su vaikais įvyksta tik dėl tam tikrų žmonių pasiaukojamo darbo, kuris kartais iš viso nėra atlyginamas. Daugiausia laiko atima vaikų tarpusavio santykių problemos. Tai iš ties svarbu, o kartais kyla rimtų problemų, kai vaikas yra iš socialinės rizikos aplinkos. Teatras tikrai kartais gali būti mokytojas. Kartais tėvai pasiima vaikus iš veiklos tuomet, kai patys nori. Paaugliai dažnai turi laviruoti tarp šeimos ir draugų vertybių ir tai sukuria jiems konfliktines situacijas. Jie iš tiesų skaudžiai reaguoja, kai tėvų noru tampa spektaklio „išdavikais“.

Kokie yra šiuolaikiniai vaikai? Kaip jie pasikeitė per Jūsų ilgus karjeros metus?

Man rodos, kad jie ūgtelėjo, pasidarė greitesni ir judresni. Anksčiau mano rodyti spektakliai pradinukams dabar jau tinka darželio vaikams. Vaikus  įtakojo animacija bei kompiuteriniai žaidimai. Jie tapo imlesni naujovėms, labai dažnai hiperaktyvūs, dėl to spektakliai jiems turi keistis. Dabar jau dešimties metų vaikams galėjau paaiškinti apie M. Gimbutienės surastas mitologines deives, pasakoti Basanavičiaus gyvenimo istoriją ir įtraukti į jo gyvenimo istorijos vaidinimą. Spektaklius su vaikų dalyvavimu, t.y interaktyvius, kūriau jau M. Mažvydo bibliotekos teatre „Berniukas Žirniukas“. Vienas sėkmingiausių – 1995 m. sukurtas lėlių spektaklis „Kiaulaitė karalaitė“ (dailininkė L. Skukauskaitė). Šiame spektaklyje klausydami vaikų patarimų mes užbaigdavome daryti lėles. Spektaklį ne kartą rodė per LTV (dabar LRT) bei „Balticum“ televiziją.

Ar teko išgyventi kūrybines krizes?

Teko išgyventi. Kartais dėl finansavimo nebuvimo, kartais tai būdavo vertybių šuolis: reikėdavo laiko, kad galėtum keistis. Vieną kūrybos formą pakeičiau kita. Mano „prastovos“ virsdavo eilėmis ar pjesėmis. Iš tiesų vadinamos krizės tapdavo paruošiamuoju laikotarpiu, kuomet daug skaitydavau. Dažnai krizes padėdavo įveikti bendravimas su kitais kūrėjais. Iš tiesų menininkui krizė, kai jis daug dirba, bet vis tiek negauna pinigų arba tas atlygis toks menkas, kad turi apriboti vos ne visus savo poreikius.

Koks Jūsų mėgstamiausias (Jūsų ir kitų autorių sukurtas) personažas?

Skirtingu periodu patinka skirtingi personažai. Manau, kad bet kuriai asmenybei būdingas vystymosi procesas, todėl vertybės keičiasi. Mano brandai įtakos turėjo daug autorių: M. Bulgakovas, M. Prustas, E.A. Hofmanas, vaikų autoriai O. Proisleris, E. H. Poter, R. Dahl. Rašyti mokiausi skaitydama I. Bergmano scenarijus. Dabar patinka realūs žmonės, o ypač žavi moterys asmenybės – M. Gimbutienė bei J. Statkutė de Rosales. Iš mano sukurtų vaikiškų personažų labai mielas mano Eželis, keliaujantis per Lietuvos piliakalnius, bei jo mylimoji Ežytė. Patinka pats senovinis žodis – Eželis.

Kokiu personažu įvardintumėte save kaip asmenybę?

Būsimu, kurio dar neparašiau. Personažas gyvena su manimi tol, kol jo iki galo nesukuriu. Po to jis pradeda savo gyvenimą, o aš su juo tiesiog atsisveikinu. Teatriniai personažai atgyja spektaklio metu.

Kas yra Jums tas vidinis penas, kurį kūrėjas gauna parašęs/parodęs savo kūrinį?

Man tai - klausytojų ar žiūrovų emocinis atsakas, ryšys, atsiradęs spektaklio metu ar kartais po jo.

Kiek savęs, savo vidinių ir išorinių resursų įdedate į savo veiklą?

Daug, beveik viską. Turiu teatrinį išsilavinimą, o mes buvome mokomi kurti personažus. Kartais tekdavo kurti charakterius su visiškai kitokia pasaulėjauta nei mano. Visi personažai yra sudėtiniai, ir kai kurie jų turi dalelę mano emocijų. Rašant pjeses ypač svarbu atskirti konfliktuojančius personažus. Tai yra kūrybinis procesas. Kuo labiau skiriasi personažai, tuo lengviau juos atskirti. Kai pradedu rašyti, personažas pats diktuoja savo elgesį. Tiesa, keletas pjesių parašyta remiantis tikromis istorijomis, bet ir tuomet reikia sukurti dialogus bei motyvuoti veikėjų elgesį. Kartais panaudoju draugų ar pažįstamų gyvenimo detales, nes jos man pasirodo įdomios.

Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu?

Keistas klausimas. Kartas labai didžiuojuosi, kai padedu vaikui/paaugliui per teatrą pakeisti savo statusą, įveikti savo baimes. Didžiavausi, kad išmokau vairuoti mašiną, vėliau - kad išmokau dirbti kompiuteriu. Savarankiškai studijavau mitologiją. Kartais išties didelių mūsų  pasiekimų niekas nemato. Pirmi laimėjimai yra patys svarbiausi, nes jie netikėti, be to, suteikia sparnus tolesniems kūrybiniams darbams. Labai svarbus buvo pirmas studijų metais laimėtas skaitovės diplomas. Svarbus Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas už edukacinius darbus vaikams. Tai lyg įvertinimas už darbų visumą. Taip pat labai didžiavausi, kad įžymi JAV psichologė ir knygų autorė atvyko į Lietuvą dalyvauti mano spektaklio „Vaikai smaragdo akimis“ repeticijose bei premjeroje. Džiaugiausi, kad žymus iliustratorius K. Kasparavičius sutiko iliustruoti mano knygą „Tinginė ragana“, kuri pasirodė 2004 m. Du metus laukiau, kol jis turės laiko sukurti šias iliustracijas. (Už knygos „Tinginė ragana“ iliustracijas 2005 m. jis gavo Vilniaus knygų mugės diplomą.) Taip pat buvo svarbus 1994 m. Valstybiniame Vilniaus Jaunimo teatre režisuoto spektaklio „Karalaitis amato mokėsi“ apdovanojimas Rokiškio festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Tarptautinis apdovanojimas, kabantis mano virtuvėje tik vienas – geriausia festivalio lėlininkė 2008 m. Festivalis „Pasakų dienos“ Armėnijoje. Šį apdovanojimą gavau už autorinį spektaklį „Peliukas Antanas“ (kompozitorius A. Gurinavičius) bei „Magišką konkursą“, kurio metu kūrėme su vaikais raganų rūbus. Mano garsintas trumpametražis meninis filmas „Tavo veido šviesa“ buvo apdovanotas Almatos kino festivalyje.

Jūsų šeima tikriausiai taip pat įtraukta į jūsų kūrybinę, meninę veiklą?

Kartais įtraukiu vyrą kaip spektaklio kompozitorių bei muzikos atlikėją. Jis sukuria spektakliui subtilias temas, jautrius muzikinius intarpus, taip pat kartais padeda man kaip garso režisierius bei vairuoja automobilį. Sūnus padeda susitvarkyti su kompiuterinėmis problemomis.

Kokių turite dar neįgyvendintų, galbūt slaptų tikslų, svajonių, apie kurias galite papasakoti?

Didžiausias slaptas mano tikslas – pragyventi iš kūrybos. Užbaigti pradėtus darbus. Lietuvoje kūrybiškumas nėra vertinamas, juo naudojamasi. Kūrybinės asmenybės reikalingos gauti lėšas, t.y. tam tikriems projektams. Kai lėšos gaunamos, valdininkai jas užmiršta. Mano pjesės – taip pat vis dar rankraščiuose, nors kai kurios jų turi mažus apdovanojimus konkursuose.

Dabar bandau suburti mamas su mažais vaikais savitarpio pagalbos grupę estetinio lavinimo mokyklėlei. Vaikų auklėjimas – iš tiesų labai kūrybiškas procesas. Manau, tokių grupių turėtų būti visoje Lietuvoje, nes kainos privačiame darželyje – didelės, o valstybinių darželių trūksta. Tikrai ne kiekviena šeima gali sau leisti, o vietų valstybiniuose darželiuose trūksta.

Kaip manote, kas gali jus sustabdyti daryti tai, ką darėte ir darote?

O kam stabdyti? Na, aš juk ne bėgikė ir ne mašina... Juokauju.

Kokios yra jūsų kūrinių pabaigos? O gal būna ir be pabaigos?

Kartais be pabaigos, nes lietuvių tautosakoje vaikams dažnai sekamos pasakos be galo. Buvo taip pat sumanymas viename spektaklyje daryti kelias pabaigas. Kartais taip daro filmų kūrėjai.

Gal galite duoti keletą kūrybiškumo ugdymo „receptų“?

Negaliu, nes kūrybiškumas yra tuomet, kai iš recepto sukuri savo receptą, pirmąjį panaudodamas kaip startinę poziciją. Kūrybiškumą galima ugdyti, yra tam tikri pratimai.

Koks Jums brangiausias Jūsų kūrybos eilėraštis?

Gal tai būtų vienas pirmųjų. Įtraukiu jį į visas poetines kompozicijas.

Kur gimsta Lietuva?

Ji - lietuje, kuris į žemę

Kaip gyvybės sėkla krenta.

Ji - saulės patekėjime

Virš miško ir saulės laidoje,

Ji - širdyje ir kalboje,

Lopšinėje, kurią klausei vaikystėj,

Šaltinyje, kuris iš žemės trykšta,

Ji - Ąžuole ir Liepos baltume.

Ji - sapnuose, kai sakalas

Tau nešė žinią, delne,

Kai medį glostei, laukime,

Ji - meilėje, kurią kaip tyrą

Dovaną gavai vaikystėj

Ji - gervės klyksme,

Ji gimsta sakmėse piliakalnių

Ir žvaigždėse...

Ko palinkėtumėte sau ir skaitytojams?

Taikos. Pagarbos žmonėms, kurie dirba su pačiais mažiausiais Lietuvos piliečiais. Dabar šie žmonės pagal uždirbamas pajamas bei visuomenės dėmesį yra skurdžiausias sluoksnis. Didžiausias palinkėjimas, kad lietuvis didžiuotųsi savo šalimi, jos istorija, kad seneliai galėtų oriai senti. Taip pat linkiu optimizmo, geranoriškumo ir kūrybinio proceso džiaugsmo, tolerancijos kitų pažiūrų ar tikėjimo asmenims.

 Parengė Gintarė Radvinskienė
 Straipsniui iliustruoti panaudota nuotrauka iš asmeninio archyvo

https://www.facebook.com/patiekalaivaikams

https://www.facebook.com/patiekalaivaikams

Vaikas ir purvas

Mokslininkai atliko tyrimą, kuris parodė, kad tėvams nereikia paniškai saugoti vaiko nuo purvo, nes taip vaiko imuninė sistema bus stipresnė.

Mokslininkai nustatė, kad kontaktas su purvu stiprina vaikų imuninę sistemą ir neleidžia išsivystyti alergijai. Kopenhagos universitete atliktame tyrime dalyvavo 411 vaikų. Jie buvo stebimi nuo gimimo iki 12 metų.

Tyrimas buvo pradėtas siekiant išsiaiškinti, kodėl per pastarąjį dešimtmetį vienas iš keturių vaikų yra alergiškas. Paaiškėjo, kad dėl padažnėjusių alergijų kaltas pernelyg didelis šiuolaikinių tėvų rūpinimasis higiena.

Tyrimo vadovas, profesorius Hansas Bisgaardas, sako: „Kuo mažesnis vaikas susiduria su didesniu kiekiu bakterijų, tuo vyresniame amžiuje jo imunitetas joms atsparesnis. Manome, kad mūsų atradimas padės gydyti astmą ir šienligę.

Tapatybė

Teorinis tuščias asmuo, stokojantis savo natūralios vidinės nuovokos, tikrosios savasties balsų, priverstas vadovautis išorinėmis nuorodomis, normomis, kalendoriais, dienotvarkėmis, kitų žmonių užuominomis ir taisyklėmis. (Maslow, 1971)

Aprašydamas tai, kaip prarandamas vidinis savęs pajautimas, Erichas Frommas mini, kad daugeliu atveju tai prasideda vaikystėje, kai imamas varžyti vaikų gyvybingumas. Suprantama, jog tada vaikui sukyla tam tikras natūralus pasipriešinimas, noras maištauti, tačiau jis yra silpnesnis, tad galiausiai vienaip ar kitaip yra priverčiamas paklusti. Maža to, vaikas mokomas savo agresyvius jausmus slėpti. Palaipsniui jis apskritai nustoja juos reikšti ir galiausiai praranda. Sykiu jaunas žmogus mokomas ignoruoti kitų žmonių priešiškumą ar nuoširdumą, jei taip nutinka ir visada demonstruoti pozityvius, tinkamus jausmus, kurie yra visiškai ne jo, tad netikri. Jį moko mylėti žmones, būtinai visus, būti nekritiškam, šypsotis ir panašiai. Prireikia ne taip jau daug laiko, kad vaikas pasiektų eilinio suaugusio „brandą“ ir prarastų sugebėjimą atskirti tai kas žmonėse ir jame pačiame tikra, o kas ne. Jeigu vaikystėje žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Tam, kad parduotumėte savo paslaugas kaip pardavėjas, prekybininkas ar gydytojas esate priversti šypsotis ir būti malonūs. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršuje, ir tie, kurie yra jos apačioje, parduodantys tik savo fizinį darbą, gali sau leisti būti ne itin „malonūs“ aplinkiniams. (Frommas, 2008)

Stiprus, subtilus veiksnys, darantis mus nejautrius vidiniam gyvenimui, yra sena vakarietiškosios visuomenės meilė objektyvumui. Mes manome, kad žodis „subjektyvus“ žymi kažką, kas yra „nepatikimas“, „neapgalvotas“ ar „nelogiškas“ ar „sentimentalus“. Todėl stengiamės atsisakyti ydos būti tuo, kas esame. Kitaip tariant, atsisakome save vertinti kaip vidinę patirtį turinčius asmenis ir siekiame būti panašūs į gaminius nuo konvejerio. Tačiau tokie standartiniai gaminiai yra lengvai pakeičiami kitais. Tokiu atveju, paaukojęs savastį individas nebeturi nei savęs, nei to už ką taip brangiai sumokėjo, siekdamas pritapti, vydamasis bendrai priimtino objektyvumo.

Jei žmogus nuo gimimo buvo aklas, apie regą jam papasakoti galime tik apytiksliai, lygindami ją su klausa, lytėjimu ir kitomis juslėmis. Atvirai tariant, dauguma nuo vaikystės esame akli (ar apakinti). Mes menkai jaučiame vidinę savo būtį, nes mus dažnai mokė nekreipti į ją dėmesio ar nuvertinti.

Savęs suvokimas – tai visos būties išraiška. Tai gali būti meilė, pyktis, alkis ar malonumas atliekant darbą. Vidinė rega mus kiekvieną akimirką informuoja apie tai, kaip tai, ką mes patiriame, dera su vidine mūsų patirtimi. Šis pojūtis iš esmės padeda suvokti, kur ir kokia yra subjektyvi mūsų būtis šiuo metu. Ji tarnauja mums panašiai kaip ir išorinė jėga, tai tarsi vidinis kompasas.

Šis vidinio suvokimo „organas“ yra visa mūsų būtis, to, kas esame, visuma arba geštaltas. Ši vidinė juslė yra jautri begalei įvairiausių stimulų: pojūčiams, prisiminimams, ateities lūkesčiams, fantazijoms, ketinimams ir visoms kitoms vidinio gyvenimo apraiškoms. Teisingai ja naudojamės tada, kai atvirai priimame visą šią mūsų būties tėkmę.

Išorinė rega paaštrėja tuomet, kai prisimerkiame, o vidinė juslė, priešingai, geriausiai veikia tada, kai atvirai ir be įtampos priimame tai, kas vyksta. Savo veikimu vidinis suvokimas panašus į klausą. Todėl vidinę juslę kartais vadina „klausančia akimi“ – ji apima vidinę regą, ir vidinę klausą. Tokia „klausanti akis“ yra klausantis Aš.

Sąvoka „Aš“ nurodo į kažką, kas yra mūsų vidinio gyvenimo centras, sykiu tai yra ir unikalios, tik mums būdingos patirties sankaupa. Jei siekiame gyventi visavertį gyvenimą, turime patirti, pajusti savąjį „aš“ visa savo esybe. Toks savojo „aš“ patyrimas yra vadinamas vidiniu suvokimu.

Protas ir jausmai nėra priešininkai, kaip dažnai yra įprasta manyti. Tai tik skirtingi tos pačios prigimties, vidinio pojūčio aspektai.

Savąjį „aš“ patiriame kitaip nei norus. Jaučiamės gyvi, kai leidžiame sau patirti ir suvokti tikras emocijas… kai leidžiame mintims srūti iš mūsų ir nesistengiame jų cenzūruoti, svarstyti, ar jos logiškos, deramos, protingos, ar atitinka dar kokius nors kriterijus, be to, kad jos yra tiesiog mano…

Gyviausi esame tada, kai atsiveriame visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams. Labiausiai gyvi esame tada, kai leidžiame sau patirti ir nuoširdžiai suvokti visus šiuos aspektus, tuo pat metu jausdami ir išreikšdami savo vienovę.

Mūsų negebėjimas matyti ir vertinti šios vienovės yra svarbi daugelio mūsų pačių sukeltų tragedijų priežastis. Pernelyg dažnai pasirenkame kurią nors vieną pusę: dvasinę arba juslinę, elgsenos ar patirties, intelekto ar emocijų, apgalvotus arba spontaniškus veiksmus, užuot pripažinę visiems duotą galimybę – vienovę.

Kaip jau buvo minėta, vaikystėje buvome mokomi nepaisyti, iš dalies ar visai, to vidinio pojūčio. Kuo geriausių ketinimų turintys tėvai ir mokytojai neretai jaučia privalą „socializuoti“ (sutramdyti?) vaiką, kad jo troškimai, jausmai ir polinkiai neprieštarautų tam, ko iš jų tikisi pasaulis.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad darnos su vidiniu pojūčiu padarinys yra didesnė įvairių būties aspektų integracija, gyvybingumo jausmo stiprėjimas, geresnis pasirengimas veikti, didesnė atsakomybė ir nuoširdesni santykiai. Be abejo, vis vien daroma klaidų, kyla rūpesčių, apima bloga nuotaika, patenkama į konfliktus, bet kai tai nutinka, žmogus išties įsitraukia į vyksmą. Tas pats pasakytina ir apie teigiamus dalykus. Kai užmezgamas ryšys su vidiniu pojūčiu, kur kas giliau pasineriama į bet kokią situaciją.

“Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos”