https://www.facebook.com/patiekalaivaikams

https://www.facebook.com/patiekalaivaikams

Vaikas ir purvas

Mokslininkai atliko tyrimą, kuris parodė, kad tėvams nereikia paniškai saugoti vaiko nuo purvo, nes taip vaiko imuninė sistema bus stipresnė.

Mokslininkai nustatė, kad kontaktas su purvu stiprina vaikų imuninę sistemą ir neleidžia išsivystyti alergijai. Kopenhagos universitete atliktame tyrime dalyvavo 411 vaikų. Jie buvo stebimi nuo gimimo iki 12 metų.

Tyrimas buvo pradėtas siekiant išsiaiškinti, kodėl per pastarąjį dešimtmetį vienas iš keturių vaikų yra alergiškas. Paaiškėjo, kad dėl padažnėjusių alergijų kaltas pernelyg didelis šiuolaikinių tėvų rūpinimasis higiena.

Tyrimo vadovas, profesorius Hansas Bisgaardas, sako: „Kuo mažesnis vaikas susiduria su didesniu kiekiu bakterijų, tuo vyresniame amžiuje jo imunitetas joms atsparesnis. Manome, kad mūsų atradimas padės gydyti astmą ir šienligę.

Tapatybė

Teorinis tuščias asmuo, stokojantis savo natūralios vidinės nuovokos, tikrosios savasties balsų, priverstas vadovautis išorinėmis nuorodomis, normomis, kalendoriais, dienotvarkėmis, kitų žmonių užuominomis ir taisyklėmis. (Maslow, 1971)

Aprašydamas tai, kaip prarandamas vidinis savęs pajautimas, Erichas Frommas mini, kad daugeliu atveju tai prasideda vaikystėje, kai imamas varžyti vaikų gyvybingumas. Suprantama, jog tada vaikui sukyla tam tikras natūralus pasipriešinimas, noras maištauti, tačiau jis yra silpnesnis, tad galiausiai vienaip ar kitaip yra priverčiamas paklusti. Maža to, vaikas mokomas savo agresyvius jausmus slėpti. Palaipsniui jis apskritai nustoja juos reikšti ir galiausiai praranda. Sykiu jaunas žmogus mokomas ignoruoti kitų žmonių priešiškumą ar nuoširdumą, jei taip nutinka ir visada demonstruoti pozityvius, tinkamus jausmus, kurie yra visiškai ne jo, tad netikri. Jį moko mylėti žmones, būtinai visus, būti nekritiškam, šypsotis ir panašiai. Prireikia ne taip jau daug laiko, kad vaikas pasiektų eilinio suaugusio „brandą“ ir prarastų sugebėjimą atskirti tai kas žmonėse ir jame pačiame tikra, o kas ne. Jeigu vaikystėje žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Tam, kad parduotumėte savo paslaugas kaip pardavėjas, prekybininkas ar gydytojas esate priversti šypsotis ir būti malonūs. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršuje, ir tie, kurie yra jos apačioje, parduodantys tik savo fizinį darbą, gali sau leisti būti ne itin „malonūs“ aplinkiniams. (Frommas, 2008)

Stiprus, subtilus veiksnys, darantis mus nejautrius vidiniam gyvenimui, yra sena vakarietiškosios visuomenės meilė objektyvumui. Mes manome, kad žodis „subjektyvus“ žymi kažką, kas yra „nepatikimas“, „neapgalvotas“ ar „nelogiškas“ ar „sentimentalus“. Todėl stengiamės atsisakyti ydos būti tuo, kas esame. Kitaip tariant, atsisakome save vertinti kaip vidinę patirtį turinčius asmenis ir siekiame būti panašūs į gaminius nuo konvejerio. Tačiau tokie standartiniai gaminiai yra lengvai pakeičiami kitais. Tokiu atveju, paaukojęs savastį individas nebeturi nei savęs, nei to už ką taip brangiai sumokėjo, siekdamas pritapti, vydamasis bendrai priimtino objektyvumo.

Jei žmogus nuo gimimo buvo aklas, apie regą jam papasakoti galime tik apytiksliai, lygindami ją su klausa, lytėjimu ir kitomis juslėmis. Atvirai tariant, dauguma nuo vaikystės esame akli (ar apakinti). Mes menkai jaučiame vidinę savo būtį, nes mus dažnai mokė nekreipti į ją dėmesio ar nuvertinti.

Savęs suvokimas – tai visos būties išraiška. Tai gali būti meilė, pyktis, alkis ar malonumas atliekant darbą. Vidinė rega mus kiekvieną akimirką informuoja apie tai, kaip tai, ką mes patiriame, dera su vidine mūsų patirtimi. Šis pojūtis iš esmės padeda suvokti, kur ir kokia yra subjektyvi mūsų būtis šiuo metu. Ji tarnauja mums panašiai kaip ir išorinė jėga, tai tarsi vidinis kompasas.

Šis vidinio suvokimo „organas“ yra visa mūsų būtis, to, kas esame, visuma arba geštaltas. Ši vidinė juslė yra jautri begalei įvairiausių stimulų: pojūčiams, prisiminimams, ateities lūkesčiams, fantazijoms, ketinimams ir visoms kitoms vidinio gyvenimo apraiškoms. Teisingai ja naudojamės tada, kai atvirai priimame visą šią mūsų būties tėkmę.

Išorinė rega paaštrėja tuomet, kai prisimerkiame, o vidinė juslė, priešingai, geriausiai veikia tada, kai atvirai ir be įtampos priimame tai, kas vyksta. Savo veikimu vidinis suvokimas panašus į klausą. Todėl vidinę juslę kartais vadina „klausančia akimi“ – ji apima vidinę regą, ir vidinę klausą. Tokia „klausanti akis“ yra klausantis Aš.

Sąvoka „Aš“ nurodo į kažką, kas yra mūsų vidinio gyvenimo centras, sykiu tai yra ir unikalios, tik mums būdingos patirties sankaupa. Jei siekiame gyventi visavertį gyvenimą, turime patirti, pajusti savąjį „aš“ visa savo esybe. Toks savojo „aš“ patyrimas yra vadinamas vidiniu suvokimu.

Protas ir jausmai nėra priešininkai, kaip dažnai yra įprasta manyti. Tai tik skirtingi tos pačios prigimties, vidinio pojūčio aspektai.

Savąjį „aš“ patiriame kitaip nei norus. Jaučiamės gyvi, kai leidžiame sau patirti ir suvokti tikras emocijas… kai leidžiame mintims srūti iš mūsų ir nesistengiame jų cenzūruoti, svarstyti, ar jos logiškos, deramos, protingos, ar atitinka dar kokius nors kriterijus, be to, kad jos yra tiesiog mano…

Gyviausi esame tada, kai atsiveriame visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams. Labiausiai gyvi esame tada, kai leidžiame sau patirti ir nuoširdžiai suvokti visus šiuos aspektus, tuo pat metu jausdami ir išreikšdami savo vienovę.

Mūsų negebėjimas matyti ir vertinti šios vienovės yra svarbi daugelio mūsų pačių sukeltų tragedijų priežastis. Pernelyg dažnai pasirenkame kurią nors vieną pusę: dvasinę arba juslinę, elgsenos ar patirties, intelekto ar emocijų, apgalvotus arba spontaniškus veiksmus, užuot pripažinę visiems duotą galimybę – vienovę.

Kaip jau buvo minėta, vaikystėje buvome mokomi nepaisyti, iš dalies ar visai, to vidinio pojūčio. Kuo geriausių ketinimų turintys tėvai ir mokytojai neretai jaučia privalą „socializuoti“ (sutramdyti?) vaiką, kad jo troškimai, jausmai ir polinkiai neprieštarautų tam, ko iš jų tikisi pasaulis.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad darnos su vidiniu pojūčiu padarinys yra didesnė įvairių būties aspektų integracija, gyvybingumo jausmo stiprėjimas, geresnis pasirengimas veikti, didesnė atsakomybė ir nuoširdesni santykiai. Be abejo, vis vien daroma klaidų, kyla rūpesčių, apima bloga nuotaika, patenkama į konfliktus, bet kai tai nutinka, žmogus išties įsitraukia į vyksmą. Tas pats pasakytina ir apie teigiamus dalykus. Kai užmezgamas ryšys su vidiniu pojūčiu, kur kas giliau pasineriama į bet kokią situaciją.

“Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos”

Laikas gamtoje

“Hubpages” pateikia dešimt teigiamų vaikų buvimo gamtoje pasekmių:

1. Geresnis dėmesio sutelkimas ir koncentracija. Įrodyta, kad hiperaktyvūs vaikai, žaisdami gamtoje rodo geresnius gebėjimus susikoncentruoti ir veikti. Mokslininkai mano, kad laikas praleistas gamtoje atstato dėmesį, kuris prarandamas žiūrint televizorių ar žaidžiant video žaidimus.

2. Geresnė kordinacija ir judrumas. Tai taip pat įrodo moksliniai tyrimai. Vaikams, kurie daugiau laiko praleidžia gamtoje, išsivysto geresnė motorika ir rečiau sutrinka medžiagų apykaita.

3. Išsiugdo geresni atminties gebėjimai. Tai gali būti susiję su vitaminu D arba su faktu, kad žaidimas gamtoje skatina jutiminių galimybių tobulėjimą.

4. Fizinė sveikata. Daug laiko uždarose patalpose leidžiantys vaikai linkę labiau pasigauti infekcijas ir sirgti, o žaidimai gamtoje didina imunitetą.

5. Geresnis pasirengimas realiam gyvenimui. Vaikai gamtoje ugdo stebėjimo įgūdžius, suvokia kaip išsklaidyti aplinkinių baimę, vertinti aplinką ir pan.

6. Skatina svajoti. Tyrimai rodo, kad daugiau laiko gamtoje praleidžiantys vaikai sugeba geriau fantazuoti ir nuolat atranda kažką naujo, “paslaptingo”.

7. Mažina stresorių poveikį. Mokslininkų teigimu, gamtoje žaidžiantys vaikai žymiai geriau susitvarko su nepalankiais veiksniais, kurie sukelia įtampą, stresą.

8. Geresni socialiniai santykiai. Lauke vaikai dažniausiai žaidžia su bendraamžiais. Be to, mokslininkai nustatė, kad žaidimai lauke sumažina patyčių tikimybę.

9. Skatina meilę gamtai ir gyvenimui.

10. Skatina asmens autonomiją ir individualumą. Žaidimai gamtoje suteikia vaikams energijos ir savo galimybių pojūtį.


Lauko darželiai bei mokyklos ar tiesiog būvimas gamtoje.


Nuostabių draugų http://laukodarzelis.lt/ ačiū kad esate :)

Interviu su dizainere Liucija Razguviene - LIUKA

„Daiktai, gimę iš didelės meilės kurti“ – taip savo kūrybos darbus pristato dizainerė Liucija Razguvienė. Jos kolekcijoje puikuojasi išskirtinės ir vienetinės, rankų darbo natūralios odos rankinės, delninės ir drabužiai.  Kartais savo brolių vadinama Liuka savo kūrybai pristatyti pasirinko būtent tokį pavadinimą.

Nuo ko prasidėjo jūsų kaip kūrėjos, dizainerės, kelias?

Nuo vaikystės mėgau daryti įvairius darbelius, megzti, siūti. Pirmą sijoną pasisiuvau 6-oje klasėje ir juo labai didžiavausi. Jis buvo iš senų brolio džinsų. Reiškia, jau tada ieškojau kitokio požiūrio į stilių, į daiktus. Suaugusi, aišku, pagilinau siuvimo žinias mokslais ir, pabandžiusi samdomą darbą, vis galvodavau, kad man mieliausias būtų „darbas be viršininko“. Augindama vaikus vis kažką gamindavau, siūdavau, dalyvaudavau mugėse ir mačiau, kad žmonėms patinka tai, ką darau. Tad kūriau planus ateičiai. Po keleto metų, praleistų Norvegijoje, grįžusi į Lietuvą tvirtai žinojau, kad samdomo darbo nedirbsiu. Tad noras būti nepriklausoma skatino mano pasirinkimą įkurti kažką savo. Dukra sukūrė Facebook‘e paskyrą mano darbams, ir nuo to prasidėjo mano mažas versliukas. Nors verslu gal to ir nepavadinčiau. Aš tiesiog susikūriau darbo vietą sau.

Kam yra skirti Jūsų kūriniai?

Savo kūrybą skiriu save ir pasaulį mylinčiai moteriai, kuri jaučia gerų daiktų vertę ir turi kiek menišką bei linksmą požiūrį į pasaulį.

Kas Jus įkvepia judėti į priekį ir tobulėti šioje srityje?

Mane įkvepia tik klientės. Galiu nuoširdžiai pasakyti - dėl jų labai stengiuosi. Noriu daryti žmones laimingesnius, kad įsigiję mano kūrinius džiaugtųsi, jog turi gražų ir gerą daiktą.

Iš kur semiatės idėjų?

Idėjos ateina iš visur. Aišku, pasižvalgau į kitų kūrėjų darbus ir, pavyzdžiui, pamatau, kad kažkokią detalę daryčiau kitaip. Taip gimsta kokia nors rankinė. Kartais tiesiog ilgai dėlioju odos skiautes tol, kol išeina tai, kas man patinka. O kartais jau besiūdama vieną rankinę žinau, kokia bus kita. Bet dviejų vienodų tikriausiai nesu padariusi. Man tai būtų neįdomu. Norisi nors kažką pakeisti.

Didelę dalį Jūsų darbų užima rankinės. Kodėl būtent jos? Ir kodėl būtent odinės?

Rankinės todėl, kad jas pardavinėti internetu lengviausia, t.y. mažiausiai rizikos, jog prekė neatitiks pirkėjo dydžio. Kuo toliau, tuo labiau nusiviliu dabar gaminamų audinių kokybe. Pirmiausia siuvau iš senų švarkų ir odos atraižų. Galvojau, bent kažkiek prisidedu prie vartojimo mažinimo. Ir dabar nuolatos užduodu sau klausimą: ar humaniška naudoti gyvūnų odą savo kūrybai? Ir taip dvejonių vedama kartais pasiuvu rankinių iš audinių. Gali būti, kad pereisiu prie jų.

Koks yra didžiausias Jūsų pasiekimas šiai dienai?

Savo didžiausiu pasiekimu laikau tai, kad beveik nespėjus padaryti rankinės ją nuperka, ir dar lieka daug nepatenkintų, kad nespėjo jos įsigyti. Yra keletas klienčių, kurios turi po 3-5 mano rankines ir vis tiek nori dar. Didelių ambicijų aš neturiu, pasaulio užkariauti nesiekiu. Aš tiesiog noriu ramiai daryti tai, ką labai mėgstu.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti kuriant?

Didelių sunkumų neiškyla. Gal tik tiek, kad savo miestelyje nelabai randu furnitūros savo rankinėms gaminti, o sėdėti prie kompiuterio ir ieškoti, kur ji parduodama, nemėgstu. Dar nemėgstu vesti buhalterijos.

Jei jūsų sukurti daiktai galėtų kalbėti, kaip manote, ką jie pasakytų žmonėms?

Jeigu mano daiktai kalbėtų, jie visi pasakytų, kaip kruopščiai aš stengiuosi juos pagaminti, su kokia pakilia nuotaika ir džiaugsmu juos darau.

Kuo Jūsų kūrybos darbai ypatingi, saviti, kuo skiriasi nuo kitų dizainerių darbų?

Aš turiu savo skiriamąjį ženklą rankinėms - tai mano tulpė. Taip, ji mano, nes ji padaryta mano būdu. Ji suteikia žavesio, paslapties ir, beje, sėkmės, nes žydinti tulpė - tai klestėjimas. Turiu dar vieną idėją: kad rankinės neštų dar didesnę sėkmę mano klientėms, žadu naudoti senovišką ženklą, panašiai kaip runos.

Ar turite savo mėgstamiausią kūrinį?

Mėgstamiausias mano kūrinys - pirmoji mano rankinė, pagaminta Norvegijoje. Ji atiteko mano sesei.

Ar kuriate pagal klientų užsakymus?

Pagal užsakymus, galima sakyti, nedirbu, nes tai įspraudimas į rėmus. Manau, jis kenkia mano darbui, kūrybai, kadangi tada gaunasi toks darbas, koks man nelabai patinka. Tad užsakymų nepriimu. Darau tik tai, kas man patinka, o tada patinka ir klientėms.

Kokius tikslus sau keliate?

Nuolatos stengiuosi palaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą. O mano tikslas - dirbti kiek galima kokybiškiau. Ir dar labai noriu atidaryti krautuvėlę prekybai užsienyje.

Ar yra dar sričių, kuriose save realizuojate?

Dabar esu užsivedusi mezgti. Nežinau, gal įtakojo vėsesni orai, gal esamų audinių nekokybiškumas, bet laisvalaikiu dabar mezgu ir turiu daug idėjų. Ar pamatysime mano megztų daiktų kolekciją, dar nežinau.

Ar dažnai puošiatės savo sukurtais drabužiais bei rankinėmis?

Rankinių, žinoma, man pirkti netenka, nešioju tik savo. O ir rūbų pasisiuvu sau. Dažniausiai, aišku, tada, kai prireikia vykti į kokią šventę. Dukrai taip pat rankinių pirkti nebereikia - prašo tik manųjų. O artimieji taip pat laukia dovanų mano padarytų ir per gimtadienius dažniausiai jas ir gauna.

Ar būna, jog esate nepatenkinta savo kūriniu? Ar tobilinate juos tol, kol esate jais patenkinta ir užtikrinta jų tobulumu?

Jeigu gaminu daiktą ir man kažkas jame nepatinka, galiu perdaryti jį iš pagrindų kol patiks. Arba numetu į šoną iki kol ateis laikas idėjai, ką toliau daryti. Kaip minėjau, darau tik tai, kas patinka ir kada yra įkvėpimas. Taip, būna savaičių, kai nieko nepagaminu, nes tiesiog negaliu nieko paimti į rankas, o būna ir taip, kad kasdien gimsta kažkas gražaus. Turiu 4 vaikus ir rūpinimasis jais atima daug laiko, tad kartais, kad ir kaip norėčiau dirbti, tenka laiką skirti jiems.

Kokios Jūsų vizijos ateičiai?

Jaučiu poreikį pasidalinti savo patirtimi su kitais. Gali būti, kad norėsiu mokyti mergaites rankdarbių paslapčių. O gal prie mano kūrybos prisijungs vaikai ir mes sukursime dinastiją... Juokauju. Iš tikrųjų norėčiau surengti parodą. Aišku, noriu, kad mano darbais džiaugtųsi dar daugiau žmonių. Ir, kaip jau minėjau, norėčiau rasti savo nišą užsienio rinkoje. Savo darbų neskaičiuoju. Esu kūrybos žmogus ir, nežinau, gal jau rytoj darysiu kažką kito.

Kur galima rasti, pamatyti bei įsigyti Jūsų kurtų rankinių, drabužių bei aksesuarų?

Su drauge turime Kretingoje krautuvėlę. Ten yra ir mano, ir kitų gamintojų darbų. Į kitus butikėlius (pranc. boutique – parduotuvė; maža prekyvietė, kuri specializuojasi prabangių ir madingų daiktų pardavime) kol kas neturiu ko pasiūlyti, nors ir prašo, kadangi dirbdama viena nespėju daug padaryti.

Jūsų laivas žodis skaitytojui.

Skaitytojams noriu palinkėti kuo daugiau gėrio. Būkime geresni, nepavydėkime vieni kitiems. Lietuvoje matau daug kuriančių moterų, bet ieškokime savitumo, išskirtinumo, nes pasižvalgius internete galima pamatyti labai daug vienodų kūrinių.

Parengė Gintarė Radvinskienė
 Straipsniui iliustruoti panaudota nuotrauka iš asmeninio archyvo