Renata Venslovienė – aktyvistė, entuziastė bei visuomenės veikėja
iš Suvalkijos, trijų vaikų mama, projekto „Aš Moteris“ lektorė, Marijampolės
sveikuolių klubo narė. Renata vaikystėje buvo silpnos sveikatos. Esu turėjusi
dvi širdies operacijas, man buvo nustatyti širdies ritmo sutrikimai. Kasdien
turėjau gerti vaistus. Fizinio lavinimo pamokų niekuomet nereikėjo lankyti.Kai
prabėgo paauglystė, tuomet gydytojai nusprendė, jog tos ligos
neišaugsiu.Įvertinant riziką, paveldimumą, man patarė geriau neturėti vaikų –
prognozės dėl mano ligų nebuvo šviesios. Anksti ištekėjau, ir tuomet susimąsčiau
– tai negi dabar taip ir reikės gyventi? Pradėjau domėtis, ieškoti informacijos
apie ligas ir jų priežastis. Ilgą istoriją perteikus trumpai, pasiektas
rezultatas: savęs ieškojimo, darbo su savimi ir sąmoningo gyvenimo dėka pavyko
visiškai atsisveikinti su širdies liga ir susilaukti trijų vaikučių.
Atsitiktinumų nebūna, ir kiekvienas mes esame atsakingas už savo gyvenimą.
Kiekviena negatyvi mintis ar veiksmas mūsų gyvenime niekur nedingsta– juk tai
susidariusi energija, kuri negali tiesiog ištirpti, ji turi pasišalinti iš mūsų
organizmo, ir tai daro ligos pavidalu. Tarp mamos ir vaiko, kol jis yra iki 7
metų amžiaus, yra ypatingai glaudus ryšys, kurio niekas negali paneigti. Mama
vaikui atiduoda absoliučiai viską– rūpestį, dėmesį ir, deja, visas kitas
neigiamas emocijas, kurias jaučia, kurios išeina ligos pavidalu. Gydytojai yra
atskirų kūno dalių – galvos, žarnyno, odos,dantų, nervų ir pan. Bet juk žmogus
yra vientisa sistema, vientisas organizmas,kur viskas susiję. Gal dėl skrandžio
skausmų reikia ne skrandį gydyti, o nervus.Jeigu medicina yra taip sparčiai
žengianti į priekį, tai kodėl daugėja sergančių žmonių? Kodėl daugėja atrandamų
ligų skaičius? Tik prisiėmus visiška atsakomybę už save, savo
gyvenimą,sąmoningai gyvenant, ieškant atsakymų į kylančius klausimus ne
išorėje, o savo viduje, galima susikurti sveiką, laimingą,turtingą ir
pilnavertį gyvenimą. Posakį „Jeigu nori pakeisti pasaulį – keisk save“ reikėtų
suprasti tiesiogiai. Aplinkiniai žmonės yra tarsi mūsų veidrodinis atspindys.
Reikia pradėti nuo savęs, nuo savo požiūrio į aplinką. Jeigu pastebi kažkokią
neigiamą kito žmogaus savybę, ją turi pašalinti pirmiausia iš savęs, ir tuomet
jos nebepastebėsi ir kitame. Jeigu pastebi ir akcentuoji, jog kitas žmogus yra
labai taupus, šykštus, tai pirmiausia reikia atsižvelgti į save – jeigu
nebūtumšios savybės „perleidęs“ per save, tai nežinotum, kuo ji pasireiškia, ir
to net nepastebėtum. Pakeitęs savo mąstymą, gali net ir su priešu
susidraugauti, nes tiesiog nebepastebėsi neigiamų jo savybių.
Suvokimas
apie duobesGyvename permainingu laikotarpiu, kada visi bėga, skuba, atrodo nespės, bet tuo pačiu pradeda jausti, kad tas maratonas, kurį savo noru, pasirinkimu pradėjo, jau baigia išspausti paskutinius syvus, jėgas, ir nors finišo tiesioji dar toli, bet pradedam suvokti, kad gal nieko tokio imti ir pasakyti sau, kitiems – GANA. Neprivalau bėgti, neprivalau skubėti ten kur ir visi – į nemėgstamus darbus, pas “blogus” viršininkus ir kolegas, savo tikruosius talentus, norus svajones, susikišus į portfelį ir padėjus geresniems laikams. Esu tikra, kad dauguma jaučia, žino ko gyvenime norėtų, ką norėtų keisti, bet dėl nepasitikėjimo, baimių, savo galimybių ir gebėjimų nežinojimo, tiesiog nesiryžta žengti tų lemtingų, reikalingų žingsnių. Trypčiojam vietoje, trypčiojam, žiūrėk tiek įsijaučiam, kad ir duobę ištrypiam. O paskui ir stebimės, skundžiamės, guodžiamės, kad va, duobėj sėdžiu. Tokiu atveju vyt šalin nepasitikėjimus, baimes, abejones, stiprint pasitikėjimą, ryžtą, drąsą ir lipti iš tos duobės, pasodinti joje medelį ir žygiuoti tolyn. Kartais nutinka ir taip, kad ilgai užsibuvus duobėje, ji tampa tarsi komforto zona, nes jaučiam, suprantam kad negerai, piktinamės viskuo, bet to keisti nesiimam. O juk su tuo pačiu mastymu, požiūriu, kuris ir sukūrė problemas, jų neišspręsim. Tokiu atveju reikėtų keisti požiūrį, mastymą, naikinti komforto zonos ribas, arba bent jau per metrą perkelti į išorę..
Straipsniui iliustruoti panaudota nuotrauka iš asmeninio archyvo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą