Interviu su aktore, režisiere, rašytoja Aurelija Čeredaite

Šįkart kviečiu jus susipažinti su žinoma kūrėja, menininke, kultūros veikėja Aurelija Čeredaite (Čeredėjevaite), užsukti į asmeninius užkulisius bei „paragauti“ truputį poezijos.

Pašnekovė save pristato trumpai ir paprastai – tiesiog kūrėja, ir tuo pačiu cituoja labai iškalbingą jos pristatymą, kurį pateikė vieno seminaro organizatorė Virginija: „Aurelija Čeredaitė (Čeredėjevaitė) – meno kūrėja, psichodramos asistentė, režisierė, rašytoja. Lektorė stažavosi Norvegijos lėlininkų centruose ir teatruose, dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautinėse teatro konferencijose, vedė teatro mokymus, laboratorijas, trenažus Lietuvoje, mokėsi tarptautiniuose seminaruose Ispanijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje. A. Čeredaitė Kultūros ministerijos apdovanota už geriausius edukacinius darbus vaikams ir paaugliams, Armėnijos festivalyje pelnė geriausios lėlininkės vardą, Kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą. A. Čeredaitė yra keleto knygų autorė, publikavo keliolika straipsnių šalies spaudoje.“

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis bei profesinis kelias?

Savarankiškas kūrybinis kelias prasidėjo dar studijų metais Valstybinėje Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos, kino ir teatro akademija), kai Visasąjunginiam Jahontovo studentų skaitovų konkursui paruošiau poetinę kompoziciją pagal A. Verbos eiles ir I. Zieduonio epifanijas. Buvau šio konkurso diplomantė 1978 m. Tais pačiais metais buvau apdovanota už geriausią metų debiutą V. Bačiulio režisuotame televizijos spektaklyje „Dvi saujos smulkių“.

Kokiose veiklos srityse esate save išbandžiusi ir vis dar veikiate?

Esu aktorė, dažniausiai lėlių spektaklių režisierė, pjesių ir pasakų autorė, kartais – scenografė, dažnai - idėjinė lėlių autorė arba dailininkė, gaminau lėles. 2007 m. kūriau dokumentinį filmą apie aklus vaikus „Saldainis“ (mano scenarijus ir kalbinau vaikus). 2014 m. dalyvavau tarptautiniame projekte „Mokomės su lėlėmis“, ir tuo pačiu metu nufilmavau filmą apie žmones, kurie mokosi gaminti lėles ir ruošia lėlių spektaklį. Kartais fotografuoju. Esu sukūrusi rūbų bei šokių vaikų spektakliams, su vaikais kuriu raganų rūbus iš popieriaus. Esu kūrybiškumo ugdymo seminarų lektorė, konsultuoju spektaklių su vaikais kūrėjus. Buvau vaikų kūrybinių stovyklų viršaitė, Švietimo ministerijos teatro ekspertė, teatro mokytoja. Kartais rašau poeziją ir ją deklamuoju. Taip pat tapau japonų sumi – e   technika.

Jūs pagrinde dirbote ir vis dar dirbate su lėlėmis. Kodėl būtent lėlės? Tikriausiai turėtume neabejoti, jog ir vaikystėje taip ypatingai jomis žavėjotės?

Kiek pamenu, vaikystėje turėjau vieną lėlę ir vieną meškiną. Kai sukako šešeri, gavau dovanų dar vieną lėlę. Su tais trimis žaislais kartu su drauge vėliau žaidėme mokyklą. Mūsų kursas buvo ruošiamas lėlių teatrui. O prieš 35 metus baigusi studijas gavau paskyrimą į teatrą „Lėlė“. Ten dirbau 13 metų.

Taigi, jūs veikiate labai plačiai. O kuri veikla Jums artimiausia, mieliausia?

Man viskas patinka. Pastaruoju metu ypač patinka filmuoti.

Kur dar norėtumėte save išbandyti?

Norėčiau dar sukurti animacinį filmą, pasimokyti dainavimo bei išmokti „šifruoti“ lietuviškus ornamentus. Jie mane žavi. Kai kuriuos esu „iššifravusi“, bet visus juos perskaityti man dar sunku.

Atrodo, esate aktyvus, veiklus, daugiapusiškas žmogus. Kas yra Jūsų įkvepėjai?

Gyvenimas, gamta, bendravimas su žmonėmis, dažnai vaikai.

Ką norite pasakyti savąja kūryba? Koks jūsų tikslas?

Noriu pasakyti, kad gyvenimas – vertybė. Tai sąmoningas darbas, nes matau labai daug depresyvių asmenų, net ir kuriančių vaikams. Savo kūryba vaikams siekiu įdiegti pozityvų požiūrį į gyvenimą, suformuoti gyvenimą teigiančią asmenybę, kuri didžiuojasi savo šalimi. Poezija - emocinio meno dievaitė, todėl jai svarbi meilės tema visomis formomis: meilė Tėvynei, gamtai, meilė žmogui, meilė vaikui ar savo žemei, meilė muzikai, šokiui, dainai.  Nežinau, ar mano poezija – vertybė, bet kartais matau plačias šypsenas, kai deklamuoju eiles vaikams.

Kaip gimsta Jūsų pasakos, pjesės, eilėraščiai, spektakliai?

Tai būna paslaptis man pačiai. Kartais iš gerumo, kurį patiriu iš kitų žmonių, kartais iš žemiško gyvenimo netobulumo ar konfliktinės situacijos, kuri tampa impulsu pradėti veikti, kartais iš draugystės su gamta, vaikais ar gyvūnais, o kartais tiesiog manęs paprašo.

Esate teatro „Žalia varna“ įkūrėja ir vadovė. Kas Jus paskatino įkurti šį teatrą?

Paskatino laimėjimas konkurse, kurį inicijavo Atviros Lietuvos fondas ir Kultūros ministerija (spektakliui vaikams ir jaunimui sukurti). Bet buvo ir kitų priežasčių. Lietuvoje negerbiamas žmogus, o dažnai menininkai būna šiek tiek kitokie, jautresni, todėl  jie dažnai stumdomi, iš jų tyčiojamasi, menkinami jų sugebėjimai. Jei menininkas neturi „užnugario“, jo talentas būna nereikalingas. Kartą mačiau, kaip aktorė gynė savo spektaklį nuo teatro valdžios, nes teatrui jis nebuvo reikalingas. Mane tai sukrėtė. Tarpusavio santykiai sueikvoja didžiąją dalį mūsų energijos. Norėjau koncentruotis tik kūrybiniam darbui be jokių užkulisinių istorijų. Kadangi mano didžioji patirtis vaikų bei lėlių teatre, tokį teatrą ir įkūriau.

Kodėl pasirinkote tokį teatro pavadinimą?

Turėjau žalią paukščio lėlę.  1990 m. ją man sukūrė televizijos pasirodymui. Ji nepanaši į varną, greičiau į vieną gražiausių Lietuvos paukščių – žalvarnį. Su šia lėle dalyvavau pirmajame Kauno lėlių festivalyje „Šypsos lėlės ir vaikai“. Mano etiudas vadinosi „Paukštis“. Šiame festivalyje pristačiau ir kūrybinę vaikų šešėlių teatro grupę su spektakliu „Pasakėlės“. Tai buvo bene pirmas mano bandymas ugdyti vaikų kūrybiškumą: vaikai patys piešė, darė šešėlines lėles ir vaidino.  Be to, 1999 m.  pasirinkta spektaklio tema pagal M. Rothenberg knygą „Vaikai smaragdo akimis“ apie autistus bei emocinių problemų turinčius vaikus buvo nauja Lietuvoje. Perėmiau M. Mažvydo bibliotekos lėlių teatro „Berniukas Žirniukas“ modelį, kai lėlė yra teatro simboliu. Tuo metu vanduo baigė sunaikinti mano vadovaujamo bibliotekos teatro patalpas. Tai buvo lyg tam tikro periodo pabaiga. Nors tas teatras buvo įvardinimas kaip mėgėjų, paskutiniuose spektakliuose ne tik dirbau pati, bet taip pat buvau pasikvietusi profesionalų aktorių Dainių Vengelį. Šio teatro senbuvė (dabar jau mirusi) Vida Narščiuvienė buvo talentinga lėlininkė, su ja dirbti buvo tikras malonumas. Vaikystėje ji nemažai garsino filmų, aktorinę patirtį įgavo dirbdama kino studijoje.

Ar galėtumėte pasakyti, jog pavadinimas „Žalia varna“ sufleruoja apie Jūsų asmenybę?

Na taip, aš nebijau pradėti naujų dalykų. Be to, priklauso nuo klausiančio žmogaus požiūrio. Žalvarnis – retas ir gražus paukštis. Klausydamas mano pavardės skambėjimo japonų antspaudų meistras padarė man antspaudą, kurį išversti galima „Protinga vyšnia“. Man šis aiškinimas priimtinesnis. Tiesa, iš tiesų daug dirbu su pradedančiaisiais. Pastebėjau, kad kartais pradedančiųjų darbai yra labai gražūs: išradingi, nuoširdesni, atviresni, emocionalesni.

Daug dirbate su vaikais. Kas šiame darbe jus labiausiai traukia, žavi?

Dirbu vaikams kaip aktorė  ir su vaikais kaip teatro vadovė. Ypač žavi vaikų smalsumas. Vaikai puikūs aktoriai, dažnai turi įgimtą kūrybiškumo dovaną. Juos nesunku nukreipti reikiama kryptimi: tereikia šiek tiek parodyti, kas yra smagu. Vyresniame amžiuje – paaugliams, labai svarbu asmenybės formavimo, vertybių diegimo pamokos. Gyvenimas nėra tobulas ir jiems tenka save pritaikyti šiam pasauliui. Kartais jie iš tiesų padaro „mažus stebuklus“, be to, jų tyrumas paveikia ir suaugusius.

Kokius sunkumus tenka patirti darbe su vaikais? 

Finansavimas – pirmoji problema. Iš tiesų tenka daug „kūrybiškai“ dirbti, kad pastatytum spektaklį su minimaliomis išlaidomis. Palyginkite spektaklių sąmatas vaikams ir suaugusiems. Skirtumas – 10 ar 20 kartų. Visi pastatymai su vaikais įvyksta tik dėl tam tikrų žmonių pasiaukojamo darbo, kuris kartais iš viso nėra atlyginamas. Daugiausia laiko atima vaikų tarpusavio santykių problemos. Tai iš ties svarbu, o kartais kyla rimtų problemų, kai vaikas yra iš socialinės rizikos aplinkos. Teatras tikrai kartais gali būti mokytojas. Kartais tėvai pasiima vaikus iš veiklos tuomet, kai patys nori. Paaugliai dažnai turi laviruoti tarp šeimos ir draugų vertybių ir tai sukuria jiems konfliktines situacijas. Jie iš tiesų skaudžiai reaguoja, kai tėvų noru tampa spektaklio „išdavikais“.

Kokie yra šiuolaikiniai vaikai? Kaip jie pasikeitė per Jūsų ilgus karjeros metus?

Man rodos, kad jie ūgtelėjo, pasidarė greitesni ir judresni. Anksčiau mano rodyti spektakliai pradinukams dabar jau tinka darželio vaikams. Vaikus  įtakojo animacija bei kompiuteriniai žaidimai. Jie tapo imlesni naujovėms, labai dažnai hiperaktyvūs, dėl to spektakliai jiems turi keistis. Dabar jau dešimties metų vaikams galėjau paaiškinti apie M. Gimbutienės surastas mitologines deives, pasakoti Basanavičiaus gyvenimo istoriją ir įtraukti į jo gyvenimo istorijos vaidinimą. Spektaklius su vaikų dalyvavimu, t.y interaktyvius, kūriau jau M. Mažvydo bibliotekos teatre „Berniukas Žirniukas“. Vienas sėkmingiausių – 1995 m. sukurtas lėlių spektaklis „Kiaulaitė karalaitė“ (dailininkė L. Skukauskaitė). Šiame spektaklyje klausydami vaikų patarimų mes užbaigdavome daryti lėles. Spektaklį ne kartą rodė per LTV (dabar LRT) bei „Balticum“ televiziją.

Ar teko išgyventi kūrybines krizes?

Teko išgyventi. Kartais dėl finansavimo nebuvimo, kartais tai būdavo vertybių šuolis: reikėdavo laiko, kad galėtum keistis. Vieną kūrybos formą pakeičiau kita. Mano „prastovos“ virsdavo eilėmis ar pjesėmis. Iš tiesų vadinamos krizės tapdavo paruošiamuoju laikotarpiu, kuomet daug skaitydavau. Dažnai krizes padėdavo įveikti bendravimas su kitais kūrėjais. Iš tiesų menininkui krizė, kai jis daug dirba, bet vis tiek negauna pinigų arba tas atlygis toks menkas, kad turi apriboti vos ne visus savo poreikius.

Koks Jūsų mėgstamiausias (Jūsų ir kitų autorių sukurtas) personažas?

Skirtingu periodu patinka skirtingi personažai. Manau, kad bet kuriai asmenybei būdingas vystymosi procesas, todėl vertybės keičiasi. Mano brandai įtakos turėjo daug autorių: M. Bulgakovas, M. Prustas, E.A. Hofmanas, vaikų autoriai O. Proisleris, E. H. Poter, R. Dahl. Rašyti mokiausi skaitydama I. Bergmano scenarijus. Dabar patinka realūs žmonės, o ypač žavi moterys asmenybės – M. Gimbutienė bei J. Statkutė de Rosales. Iš mano sukurtų vaikiškų personažų labai mielas mano Eželis, keliaujantis per Lietuvos piliakalnius, bei jo mylimoji Ežytė. Patinka pats senovinis žodis – Eželis.

Kokiu personažu įvardintumėte save kaip asmenybę?

Būsimu, kurio dar neparašiau. Personažas gyvena su manimi tol, kol jo iki galo nesukuriu. Po to jis pradeda savo gyvenimą, o aš su juo tiesiog atsisveikinu. Teatriniai personažai atgyja spektaklio metu.

Kas yra Jums tas vidinis penas, kurį kūrėjas gauna parašęs/parodęs savo kūrinį?

Man tai - klausytojų ar žiūrovų emocinis atsakas, ryšys, atsiradęs spektaklio metu ar kartais po jo.

Kiek savęs, savo vidinių ir išorinių resursų įdedate į savo veiklą?

Daug, beveik viską. Turiu teatrinį išsilavinimą, o mes buvome mokomi kurti personažus. Kartais tekdavo kurti charakterius su visiškai kitokia pasaulėjauta nei mano. Visi personažai yra sudėtiniai, ir kai kurie jų turi dalelę mano emocijų. Rašant pjeses ypač svarbu atskirti konfliktuojančius personažus. Tai yra kūrybinis procesas. Kuo labiau skiriasi personažai, tuo lengviau juos atskirti. Kai pradedu rašyti, personažas pats diktuoja savo elgesį. Tiesa, keletas pjesių parašyta remiantis tikromis istorijomis, bet ir tuomet reikia sukurti dialogus bei motyvuoti veikėjų elgesį. Kartais panaudoju draugų ar pažįstamų gyvenimo detales, nes jos man pasirodo įdomios.

Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu?

Keistas klausimas. Kartas labai didžiuojuosi, kai padedu vaikui/paaugliui per teatrą pakeisti savo statusą, įveikti savo baimes. Didžiavausi, kad išmokau vairuoti mašiną, vėliau - kad išmokau dirbti kompiuteriu. Savarankiškai studijavau mitologiją. Kartais išties didelių mūsų  pasiekimų niekas nemato. Pirmi laimėjimai yra patys svarbiausi, nes jie netikėti, be to, suteikia sparnus tolesniems kūrybiniams darbams. Labai svarbus buvo pirmas studijų metais laimėtas skaitovės diplomas. Svarbus Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas už edukacinius darbus vaikams. Tai lyg įvertinimas už darbų visumą. Taip pat labai didžiavausi, kad įžymi JAV psichologė ir knygų autorė atvyko į Lietuvą dalyvauti mano spektaklio „Vaikai smaragdo akimis“ repeticijose bei premjeroje. Džiaugiausi, kad žymus iliustratorius K. Kasparavičius sutiko iliustruoti mano knygą „Tinginė ragana“, kuri pasirodė 2004 m. Du metus laukiau, kol jis turės laiko sukurti šias iliustracijas. (Už knygos „Tinginė ragana“ iliustracijas 2005 m. jis gavo Vilniaus knygų mugės diplomą.) Taip pat buvo svarbus 1994 m. Valstybiniame Vilniaus Jaunimo teatre režisuoto spektaklio „Karalaitis amato mokėsi“ apdovanojimas Rokiškio festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Tarptautinis apdovanojimas, kabantis mano virtuvėje tik vienas – geriausia festivalio lėlininkė 2008 m. Festivalis „Pasakų dienos“ Armėnijoje. Šį apdovanojimą gavau už autorinį spektaklį „Peliukas Antanas“ (kompozitorius A. Gurinavičius) bei „Magišką konkursą“, kurio metu kūrėme su vaikais raganų rūbus. Mano garsintas trumpametražis meninis filmas „Tavo veido šviesa“ buvo apdovanotas Almatos kino festivalyje.

Jūsų šeima tikriausiai taip pat įtraukta į jūsų kūrybinę, meninę veiklą?

Kartais įtraukiu vyrą kaip spektaklio kompozitorių bei muzikos atlikėją. Jis sukuria spektakliui subtilias temas, jautrius muzikinius intarpus, taip pat kartais padeda man kaip garso režisierius bei vairuoja automobilį. Sūnus padeda susitvarkyti su kompiuterinėmis problemomis.

Kokių turite dar neįgyvendintų, galbūt slaptų tikslų, svajonių, apie kurias galite papasakoti?

Didžiausias slaptas mano tikslas – pragyventi iš kūrybos. Užbaigti pradėtus darbus. Lietuvoje kūrybiškumas nėra vertinamas, juo naudojamasi. Kūrybinės asmenybės reikalingos gauti lėšas, t.y. tam tikriems projektams. Kai lėšos gaunamos, valdininkai jas užmiršta. Mano pjesės – taip pat vis dar rankraščiuose, nors kai kurios jų turi mažus apdovanojimus konkursuose.

Dabar bandau suburti mamas su mažais vaikais savitarpio pagalbos grupę estetinio lavinimo mokyklėlei. Vaikų auklėjimas – iš tiesų labai kūrybiškas procesas. Manau, tokių grupių turėtų būti visoje Lietuvoje, nes kainos privačiame darželyje – didelės, o valstybinių darželių trūksta. Tikrai ne kiekviena šeima gali sau leisti, o vietų valstybiniuose darželiuose trūksta.

Kaip manote, kas gali jus sustabdyti daryti tai, ką darėte ir darote?

O kam stabdyti? Na, aš juk ne bėgikė ir ne mašina... Juokauju.

Kokios yra jūsų kūrinių pabaigos? O gal būna ir be pabaigos?

Kartais be pabaigos, nes lietuvių tautosakoje vaikams dažnai sekamos pasakos be galo. Buvo taip pat sumanymas viename spektaklyje daryti kelias pabaigas. Kartais taip daro filmų kūrėjai.

Gal galite duoti keletą kūrybiškumo ugdymo „receptų“?

Negaliu, nes kūrybiškumas yra tuomet, kai iš recepto sukuri savo receptą, pirmąjį panaudodamas kaip startinę poziciją. Kūrybiškumą galima ugdyti, yra tam tikri pratimai.

Koks Jums brangiausias Jūsų kūrybos eilėraštis?

Gal tai būtų vienas pirmųjų. Įtraukiu jį į visas poetines kompozicijas.

Kur gimsta Lietuva?

Ji - lietuje, kuris į žemę

Kaip gyvybės sėkla krenta.

Ji - saulės patekėjime

Virš miško ir saulės laidoje,

Ji - širdyje ir kalboje,

Lopšinėje, kurią klausei vaikystėj,

Šaltinyje, kuris iš žemės trykšta,

Ji - Ąžuole ir Liepos baltume.

Ji - sapnuose, kai sakalas

Tau nešė žinią, delne,

Kai medį glostei, laukime,

Ji - meilėje, kurią kaip tyrą

Dovaną gavai vaikystėj

Ji - gervės klyksme,

Ji gimsta sakmėse piliakalnių

Ir žvaigždėse...

Ko palinkėtumėte sau ir skaitytojams?

Taikos. Pagarbos žmonėms, kurie dirba su pačiais mažiausiais Lietuvos piliečiais. Dabar šie žmonės pagal uždirbamas pajamas bei visuomenės dėmesį yra skurdžiausias sluoksnis. Didžiausias palinkėjimas, kad lietuvis didžiuotųsi savo šalimi, jos istorija, kad seneliai galėtų oriai senti. Taip pat linkiu optimizmo, geranoriškumo ir kūrybinio proceso džiaugsmo, tolerancijos kitų pažiūrų ar tikėjimo asmenims.

 Parengė Gintarė Radvinskienė
 Straipsniui iliustruoti panaudota nuotrauka iš asmeninio archyvo